Svajinga vaikystė

Kartais būna, kad užplūsta vaikystės prisiminimai. Ne kažkokia vieta, rūbas, žaislas, žmogus ar pomėgis. Užplūsta laimingos vaikystės jausmas. Man taip atsisiko beklausant nuostabaus, nors ir truputį pop, albumo: USK - picopicodisco. Nepakartojamos, nenutrūkstančiai ritmiškos ir beprotiškai svajingos chiptune kompozicijos. Rekomenduoju. Šias jaudinančias, protą ir sielą užvaldančias melodijas galima rasti: ftp://ftp.scene.org/pub/music/groups/8bitpeoples/ albumas: 8bp062.

ps. kiek jis pop, aišku diskutuotinas klausimas.

Darbas. I mean normalus darbas

Šiandien pradėjau eiti į „normalų“ darbą. Nuo 8-ių iki 5-ių. Kol kas dar nieko „nedirbau“, vyksta „įžanga“, tad apie patį darbo procesą nieko negaliu papasakoti. Tikiuosi iš karto nepradėsiu laukti penktadienių. Mat prieš pora savaičių šnekėjau su savo senu bičiuliu, tai tas kažkaip paklausė ar dar nedirbu, ir gavęs iš manęs atsakymą, kad jau tuoj eisiu, paguodė, pasiguodė ir tuo pačiu pasijuokė, kad tuoj ir man teks laukti penktadienių, nes jis laukia, jo žmona laukia, bendradarbis laukia, vienu žodžiu visi aplink laukia. Visi aplink į darbą eina kaip į katorgą, darbo nekenčia ir vientelė (savaime suprantama) priežastis, kodėl jie dirba, tai algos pinigai, kurie, be abejo, irgi yra per maži. Įsivaizduoju sekmadienį vakare net įsitempia, rūkydamas prakeikia tokią būtį, skubiai pertaria save, primena sau tikslus, vardan kurių jis dirba, įkvepia-iškvepia, susiima, kad ryt pirmadienis, ir kad ryte vėl prasidės periodiškai nesibaigianti savaitgalio laukimo kelionė, kurią vainikuos akimirksniu prabėgsiančios, ir vėl pirmadienį atvesiančios, išeiginės. Bent tokia atgaiva, kad jos ateis.

Taigi susimasčiau, perkračiau savo darbo patirtį ir nustebau supratęs, kad dar niekad nėra tekę laukti savaitgalio. Projekto nesavo-galo, momentalaus užsibaigimo, pražuvimo, dingimo, bankroto arba pačio pabėgimo į Ispaniją ar Pietų Ameriką, prisipažįstu, kartais norėjosi, bet savaitgalio nė karo nelaukiau :) Išsiilgę savaitgalio, palūžę darbininkai, nebetikintys galintys kažką pakeist savo gyvenime (nesvarbu ar iš tikro gali), susitaikę su esama padėtim, belaukiantys vienintelės atgaivos, savaitgalio, besimurkdydami nekenčiamo darbo liūne.

http://isitfriday.net

ps. Ar aš čia taip kontempliuoju tik dėl to, kad esu darboholikas ir neturiu paskolos? :)

Receptas #1. Virti lęšiai

Vienai nemažai (kaip man), pavadinkim „pietų“ porcijai, reikės:

~150g lęšių (angl. lentil)
keleto česnako skiltelių
1 nedidelio svogūno
druskos, pipirų, aliejaus ir sojos padažo.

Išvirtus lęšius nusunkti ir palikti puode (verda jie, jei nemirkyti, apie 40 min.; šiaip virti kol nebūna kieti, vandens reikia ne mažiau ~2,5x nei grūdų). Česnaką ir svogūną smulkiai supjaustyti. Įkaitinus keptuvėje šlakelį aliejaus, pradžiai pusę minutės apkept susmulkintą česnaką, tada įmest supjaustytą svogūną, įdėt druskos, juodų pipirų ir truputį pakepus užpilt 2..3 šaukštais sojos padažo (sūraus). Jei vanduo per daug nugaruoja, o svogūnai dar absoliučiai žali, galima dapilt vandens. Nelaukiant, kol svogūnai visiškai sukeps, suverst išvirtus lęšius, išmaišyt, dar keletą minučių pakaitint ir galima patiekt.

Dar kitas, labiau oriental variantas, soją pakeist kario milteliais.

Valgyti su duona ir daržovėm: tinka pomidorai, rauginti kopūstai, gal dar kažkas į tą temą, nebandžiau ;) Skanaus!

Director Madness

Teko truputį prikišt nagus prie Adobe Director'iaus (ex Macromedia Director). Čia apps'as gaminti shockwave objektus. Vaizdelis labai liūdnas. Paliekant ramybėj visas jo ir jo architektūros keistenybes, gal, kai kurios paprastam tikslui, kaip pvz. modelio vartymasis lange nėra visiškai atgrasios, labiausiai šokiravo scripting reference: apart to, kad jis parašytas ezoteriškai ir, suprantama, neaiškiai (ilgiau paskaičius, žinoma, praaiškėja), įdomiausia dalis yra jo struktūra - sukurtos šakos methods ir properties, kuriose sudėti visi klasių metodai vienoje plokštumoje, lygiai kaip ir properčiai, atatinkamai. Metodo arba properčio aprašyme nuorodos į klasę, be abejo, nėra. Na, ir jis dar lūžinėja kas 5 min. Net įdomu, ką ir per kiek laiko Adobe pataisys, jei tik neperparduos :) Belieka palinkėt sėkmės unity!

IDE, CD-ROM ir DVD

Susidūriau su cd rašymo ir skaitymo greičio problema. Taigi, rašant DVD (su Nero pvz.) a) kompas stabdo nevozmožnai; b) burninant, drive buferis nespėjamas palaikyti pilnas, ko pasekoje rašoma apie 40min. (ko gero įrašo kokybė irgi prastėja).

Pasirodo, vindausam gavosi taip, kad duomenų Transfer Mode IDE kanalui (pažiūrėti ęsamą režimą galima prie Device Manager -> IDE ATA/ATAPI Controller -> [Advanced Settings] -> Current transfer mode), kuriuo šie keliauja į/iš cd-rom, nusistatė PIO, o ne DMA režimas, kaip norėčiau, kad būtų. OK, galvoju, pakaitalioju Transfer Mode, paburiu pele ir situacija pagerėja - nifigą, nedetektuoja kaip DMA. Taigi, po įvairių bandymų ir forumų skaitymų, veiksmų seka, kuria ir noriu pasidalinti, kaip paliesti DMA cdromui (jei toks neveikia by default, suprantama).

For reference, mano sistema: WindowsXP SP2, cd-rom LITE-ON'as kažkoks, motininė ABIT KV7.

1. Įsitikinti, kad BIOS'e DMA for IDE neuždraustas. Tiesa, nežinau, kiek Windows kreipia dėmesį į šiuos nustatymus, bet... dėl viso pikta.

2. Pasileisti Device Manager ir, atvertus DVD/CD-ROM Drives -> cd įrenginys -> Properties, prie [Driver] -> Update Driver..., "I will choose driver to install..." būdu suinstaliuoti draiverį, pavadinimu "CD-ROM Drive (IMAPI Settings 1,5)" (skaičius gali būt ir kitoks, pasirinkau didžiausią).

3. Tam pačiam Device Manager, prie IDE ATA/ATAPI Controller, ištrinti (Uninstall) IDE kanalą, kuriuo cd įrenginys pajungtas prie mot. plokštės ir padaryti Scan for hardware changes, idant vindausai iš naujo suintaliuotų IDE kanalo draiverį. Jei CD-ROM ant to pačio laido, kaip ir sisteminis HDD, tada nežinau, įdomu, kuom tai baigsis.

4. Įsitikinti, kad IDE Channel -> Properties -> [Advanced Settings] : Current transfer mode nėra lygus PIO Mode, kas reikštų, kad operacija pavyko. Pas mane PIO Mode pavirto į Multi-Word DMA Mode 2.

Jei nepavyko ar turėjote tokią problemą ir radote kitotį tvarkymo būdą, laukiu komentarų.

Vakar baigėsi Assembly'06, nugalėtojais tapo Starstruck (Amiga demo) by TBL, sveikinu prie šio kūrinio prisidėjusius tautiečius, jūs žinot kas esate. Taip pat sveikinu imbusy ir autorius su 9'ąja Iterate vieta, pačio demo išleidimu ir nuvykimu į Assembly. Keep up the good work!

Čia truputis psichodelinės kūrybos

Baigus darbą Lėja grįžo namo. Namo skubėjo, nors ir žinojo, kad niekas, apart dulkėtos sofos ir nešvarios virtuvės jos nelaukia. Jautė neįprastą norą greičiau atsidurti savo kambaryje. Įėjus nusiavė batus, paliko koridoriaus viduryje sukrautus vieną ant kito. Buvo karšta, atrodė tai karščiausia vasaros savaitė. Lėja basučių nemėgo ir nešiojo batus, atviru viršum. Tamsiai žalius, nors kartais ji jautė, kad į ją žiūrima kaip į pakrikusių nervų senę, tačiau jai šis apavas be galo patiko, o neigiamai apie ją manatys žmonės -- ne. O basučių ji nemėgo -- dirželiai atrodė nepatvarūs, kablukai erzino, stovėdama ant jų tvirtai nejausdavo žemės, apskritai bijojo išsisukti pėdą it praktiškumas ėmė viršų elegancijai.

Įžengusi į kambarį rankinuką numetė ant fotelio, o pati krito ant neištiestos sofos. Užsimerkė ir atsiduso. Pusė septynių, dvi iki „Panoramos“. Ką veikti? "Reikia išsivalyti kambarį, virtuvę", pagalvojo. Vėliau, atgausiu kvapą. Lėja gyveno 4-ame aukšte, 65 metų statybos penkiaaukštyje. Tiek užlipti jai nebuvo sunku, tačiau šį kartą ji sparčiai paėjėjo apie kilometrą, išlipusi iš troleibuso pirmiau jos stotelės. Buvo kamštis, mašinos pajudėdavo kas pora minučių, ir tai tik keletą metrų, nors gatvė buvo šešių juostų, po tris kiekviena kryptim. O šią dieną visa buvo užkimšta. Nuomojamas butas jau buvo nebetoli, tad ji išlipo ir priėjus sankryžą, pamatė sankryžoje skersai jos kelio, o šis buvo šalutinis, stovintį troleibusą. "Ir kada, bl.., čia bus metro, juk žadėjo praeitais metais pratęsti liniją", prisiminė pamanius. "Dabar čia man tenka pėdint per tokį karštį" dar pagalvojo, nors tuo pat metu pagyrė save ir savo sumanumą, kad išlipo ir nelaukė kartu su kitais avinais savąjame troleibuse, kol šis pajudės. Panorama. "Gal parodys apie tą keistą įvykį su troleibusu?". Televizija mėgdavo parodyti tokius nereikšmingus reportažus apie didesnes eismo grūstis. Jai tai atrodė keista.

Pasikėlė ir priėjo prie lango. Pro žaliuzes pastebėjo žaidžiančius vaikus. Vyresniam buvo apie 8-is, kitas gal metais jaunesnis. Pastarasis išsižergęs stovėjo prie bordiūro, kairėje rankoje iškėlęs laikė kelių pėdų nulaužtą, žaliais lapais liepos šaką, o dešnėje matyt, pačio, susikonstruotą botagą -- prie centimetro skersmens pagalio, metro ilgio virve, už kakliuko, buvo prisirišęs truputį suplotą, rantytą plastmasinį butelį, trečdaliu pripiltą smėlio. Butelį pradėjo sukti ore, šis neatrodė labai sunkus. Vyresnysis stovėjo surėmęs rankas į klubus. Butelis, padaręs keliolika ratų ore, švilpdamas trenkėsi į bordiūrą. Pasigirdo šaižus sprogimas, o vyresnysis jau sulenkęs rankas, laikydamas kumščius iš visų jėgų sušuko -- "raudona!". Butelis trenkėsi dar kartą, o šis dar garsiau "RAUDONA!!". Jaunesnis vėl įsuko butelį ir trenkė dar stipriau, o anas iš visų jėgų surėkė -- "JUODA!!!". Ir abu staiga nubėgo. Lėja pastebėjo daugelyje priešais stovinčio namo langų susirupinusius ir kažkiek paklaikusius žmonių veidus. Jos tokie žaidimai nestebino. Prisiminė mačius keturis paauglius ratu stovinčius ir spardančius nustipusią pelę. "Pamišėlių augintinis", prisiminė pamanius.

Užteks spoksoti pro langą. Žvilgtelėjo į laikrodį -- jau pusė aštuonių. Hmm. Panorama jau greitai. Lėja nuėjo į virtuvę, atsidarė šaldytuvą ir išsitraukė butelį alaus. Atsikišo. Išsivalys rytoj.

never sleep for it causes early death

Įdomus šiandien gauto spamo pavadinimas, su mintim, reiškias :)

Vakar aplankiau Village Voice ir Photo Galleries skyriuje radaug nuostabių nuotraukų iš New Orleano by Anya Kamenetz -- http://www.villagevoice.com/gallery/0620,kami_neworleans,73204,30.html. Nesvarbu, kad pati Kamenetz liūdnai pateikia savo gimtojo miesto likimą ir liūdnas miestiečių prognozes, kurios svyruoja nuo "lėto atstatymo" iki "keisto prisikėlimo prieš visišką pabaigą", nuotraukos veikia teigiamai. Atrodo, kad užfiksuotas būtent tas vientelis tinkamas momentas iš vientelės tinkamos pozicijos, vieninteliu tinkamu rakursu. Nuotraukos yra gyvos. Pastatai primena cyberpunkinius priemiesčius iš kokybiško žaidimo, žmonės vis vien atrodo laimingi, gyvenantys tarsi kiek pažengusioje Kuboje, o ponas meras ir agitacinis plakatas atrodo mieli.

Taigi

Taigi, paskaičiau vakarykštį post'ą -- labai jau daug sakinių prasidedančių žodžiu „taigi“; teigčiau tai geriau, nei daug „tipo“ arba „ta prasme“ :)

El Angel Exterminador

Taigi įvyko stebuklas :) Užvakar imdb comedy top 50, 14-oje vietoje pamačiau El Ángel Exterminador; prisiminiau, kad jau pora metų, kaip tokį turiu, tik negaliu pažiūrėti dėl english subtitrų nebuvimo (tiksliau neturėjimo). Filmo kalba ispanų, o šiosios mano žinios menkos. Internete, subtitles puslapiuose nebuvo; ieškojau tada emulėj, rasdavo, bet kitų filmų pervadintus. Ieškojau ne kartą, bet vis nesėkmingai. Taigi užvakar pamaniau, reikia dar kartą laimę išbandyti ir vėl paleisti paiešką (beje ten buvo emule-plus, užvakar ieškojau emule, bet ar tai svarbu, tinklas juk tas pats). Taigi parsisiunčiau dalį rastų failų -- ir, o stebukle, pusė jų teisingi. Taigi vakar dariau peržiūrą.

Taigi tuom tie siurrealistiniai filmai ir žavūs, kad bandant juos suprasti perkeliant veiksmą ir aplinką į kitą plotmę, dalis persikelia ir atrodytų puikiai tinka ir viską paaiškina, tačiau likusi dalis jau nebelimpa ir paaiškinimo teorija griūva; tas pats vyksta su pirma dalim, jei pritaikoma kažkam antroji. Belieka imti gabalus ir juos atskirai vienas nuo kito interpretuoti kaip atskiras mintis ir jau paskui jas jungti į visumą -- tačiau tai priveda prie kitos, kiek žmonių, tiek ir nuomonių problemos. Bet čia dar viena žavesio dalis. Pavyzdžiui šiame filme, kaip suprasti tas aveles, pradžioje pasirodžiusias po stalu ir atėjusias kritiniu momentu ir kaip paaiškinti gale matytą jų bandą? Gal čia inžinieriaus proto problema, kad jis bando visur įžvelgti ryšius bei sekas ir tragiškai žlunga susidūręs su specialiai susukta istorija, kurią bandant logiškai susidėlioti, susidaro paradoksai?

Ką gi, dar turiu pora A. Jodorowskio filmų, kuriuos po mėnesio kokio ir pažiūrėsiu; filmai tai ne kokie "The Librarian", varginančiai turiningi, daug per trumpą laiką nepažiūrėsi.

blogas

Jau antra savaitė neduoda ramybės įkyri blog'o mintis -- aš gi tokį prieš metus susikūriau ir jau vėl privalu kažką supostint. Tada iškyla klausimas, kurią gi užklydusią mintį išlieti blog'oje erdvėje. Taip bemastant prisiminiau kažkokio forumo žinutę, kur vartotojas skundėsi niekaip negalįs sugalvoti, apie ką daryti savo saitą/portalą (žinutė neatrodė noob); ir po kelių dienų apmastymų apturėjęs išganymą -- darys saitą apie tai, kaip sunku yra sugalvoti, kokį saitą daryti -- pavadinkim "apie creativity". Labai originaliai išsisuko iš susidariusios kleblios padėties, ką aš irgi darau, rašydamas apie tai, kad kažką reikia parašyti į seniai sukurtą, sudūlėjusį blog'ą. Pradžiai užteks :)