Apie blogą (II)

Pastebėjau, kad pastaruoju metu (savaitę, gal dvi) nemažai laiko praleidžiu skaitydamas lietuviškus blogus. Po neilgos analizės radau to priežastį - prie RSS lovių (*) prisidėjau nežinau.lt. Tad šį skaitant laikydamas CTRL prispaudinėji begalę nuorodų. O tada atsidariusius įrašus perskaitai.. Ir taip kas vakarą.

Tačiau kas liko, tai tiktai jausmas -- iš viso to skaitymo aš „nieko gero nepasisėmiau“. Visi įrašai, kurie buvo apie įdomų pastebėjimą; nesvarbią išvadą; gvildenantys egzistencialistinias temas pasirodė tušti ir neverti mano laiko. Tiksliau neverti būsimo mano laiko. Užteks. Nebereikia.

O kaip įdomius aš prisimenu būtent tuos, kuriuose rašoma viena ir ta pačia tema. Profesionaliai. Arba kurių pats stilius yra įdomus, kai skaityti galima vien dėl jo, per daug dėmesio nekreipiant į turinį. Tačiau tokių vienetai.

Reikia daryti išvadas ir taisytis, kad bent tie keletas aplankančių skaitytojų sugrįžtų. Nors tai irgi nelabai svarbu, apart blog profesionalų, rašoma gi sau. Tad taisysiuos tam, kad pačiam akimis permetant įrašus būtų jauku.

(*) ar yra koks feed geras lietuviškas vertimas? Nesvarbu, aš siūlau lovį.

Gėda

Menu pirmą kartą išskaičiau „dramą“, dėl kurios nuliejau fikcijos sukeltą ašarą, būdamas kokių aštuonerių. Tai buvo Vinetu pirmoji dalis, kurios pabaigoje herojiškasis indėnas, kaip realybėje didžioji dalis išgyvenusių raupus ir kitas ligas, krenta nuo baltaodžių ginklo.

Dar labiau sugraudino kita knyga apie (o taip!) indėnus, vadinosi atrodo „Užkaskite mano širdį prie Nčo Či“. Tokia pusiau dokumentiška, spėju rašyta indėno, dabar pasvarsčius -- ne kokiu stiliumi. Ši vat ir aprašė, kaip raudonodžiai buvo skerdžiami kaip laukinės karvės. Buvo graudu.

FastForward >>

Pagaliau prisiruošiau pažiūrėti jau senai turimą, o dar seniau planuotą -- Ingmar Bergman „Skammen“ (The Shame). Turiu pripažinti, tai liūdniausias filmas matytas mano gyvenime. Nors ir nekorektiška taip daryti, bet lyginant su populiaresniais, pvz. Žalia mylia, labai aiškiai suvokiama, kad pastarasis yra kas yra -- pasaka vaikams apie sukrypusį Mousevillį. Palyginimui Mylią pasirinkau todėl, kad spėčiau visi ją žino, o ir kažkuom temos panašios -- čia žmogus susiduria su blogiu tvirkintojuje/žudike, personale; Gėdoje gi -- su karu, kurio gilesnis prisilietimas neišvengiamas, kad ir kaip to bebandytum išvengti.

Filmas liūdnas, tačiau nuostabus ir užvaldantis. Įtraukiantis ir įtikinamai suvaidintas, nepaisant to, jog Bergman-as sugalvojo daug įvairių sąlyčio su karo išdavomis scenų, gal net per daug. Bet tai ne į bloga.

Didžiai rekomenduoju.

Apie blogą (I)

Aš kartais pamąstau, o tiksliau kas antrą sykį, kiek prisimenu savo retai atnaujinamą blogą, ar kam nors yra įdomu skaityti įrašus bet kokiom atsitiktinėm temom (darau prielaidą kad kažkas tai skaito). Juk kiek susidariau nuomonę, dauguma pastoviai skaitomų blogų yra kažkokiós konkrečios temos, o ne apie beleką, ne apie atsitiktines mintis, norinčias pasitalpinti save čionai.

Ko gero, tokie blogai gali būti įdomūs tik mane pažystantiems ir dar prie to pačio suprantantiems lietuviškai. O tai vėl gi apriboja auditoriją kažkur pusiau. Bet angliškai rašyti tokio jovalo aš nesiruošiu. Jis taptų keletą kartų skurdesnis ir neįdomesnis dėl mano angliško žodyno siaurumo. Iš kitos pusės lietuviškai nesuprantantiems čia aprašomi įspūdžiai ir pastebėjimai manau būtų neįdomųs. Apsimeskim kad nieko neprarandu.

Hmm.. Neatrodo, kad aš kažką šiuom įrašu norėjau pasakyt; ir iš tikro nenorėjau :)

Apie pankus. Rape, tortue, terminate & fuck

Punk muzikos, o tuom pačiu gal ir ideologijos, sėkla manęs nepasiekė po septyniasdešimtųjų rock muzikos, kurios aš gavau dar vaikystėje, brolio dėka. Jo muzikos sfera apsiribojo jo jaunyste, kuri baigėsi prieš prasidedant punk laikmečiui. Tad iki manęs tada atkeliavo Led Zeppelin, Black Sabbath, Rainbow ir kiti dinozaurai (dauguma still alive), o paskui aš peršokau į hardcore, jungle ir panašią devyniasdešimtųjų muziką.

Jei gerai pamenu, paskaitęs straipsnį apie goth ir post-punk muziką, paklausęs Joy Division, nusprendžiau atkapstyti trūkstamą grandį. To pasekoje susiradau The Clash „London Calling“ albumą. Patiko. Dirbant tikrą darbą tai buvo ypatingai geras fonas.

Bet „The Clash“ pankiškumu nei iš tolo neprilygsta „The last true rock and roller“. Labai geras pavyzdys, kuom pavirsta kūrybingas žmogus treileryje auginamas psichiškai nesveiko tėvo, mušamas ar lytiškai išnaudojamas.

(Sunku) pasakyti, iš kur tiek daug sado-mazochizmo, neapykantos, koprofilijos, nekrofilijos, zoofilijos ar bendrai iškrypimų dainų tekstuose, dainų žodžiai kartojasi :) bet ritmas ir gitarų skambesys skamba teigiamai.

Tačiau muzika visiškai neprilygsta jo on stage pasirodymam. Kurių vėlesniuose GG Allin nusiteikęs priešiškai publikai, koncertuodavo nuogas, išsitrindavo save savo šudais ir niokodavo muz. aparatūrą.

Va čia tai punk.

Sapnai

Jau antra diena sapnuoju keistus sapnus, turinčius tokį patį siužetą, nors vietoves skirtingas. Lietuvoje esančius, pažystamus (nieko konkretaus, jie ką :) ) žmones masiškai pjauna kažkokie fanatikai, sektantiški žudikai. Aš irgi šalia, bet vis pavyksta pasprukt. Padėt nėra galimybės ar net minties. JŲ daug ir jie ginkluoti (kažkuom panašiu į kalavijus). Tačiau kažkaip keistai žudymai vyksta - be paniškos baimės jausmo, kuris būna košmaruose; nors aplink visi laksto, stengiasi pabėgt, bet jų galą priimu ramiai, tarsi tai būtų neišvengiama, kaip pokario rezistentų apsilankymas. O aš jaučiu, tarsi jie manęs nemato. Gal iš tikro nemato. Deja aplinkiniams taip gerai nesiseka.

Išvada?

Ko gero, reikia mažiau skaityti Delfi ir nežiūrėti filmų kaip antai Vacancy :) Kalbant apie pastarąjį -- labai lengvai ir įtaigiai (iš sapnų matyt net per stipriai) žiūrovas įtraukiams į filmo pasaulį, o tada ir nepaleidžiamas iki pabaigos. Atmosferą sukurti Nimrod'ui sekasi puikiai. Ką galima pasakyt ir apie jo ankstesnį filmą Kontroll, kuris, nebūdamas "siaubo", paliko gilų ir jaukų įspūdį.

Apie gezus, vagis ir lietuvius

(Didžioji dalis šio įrašo buvo rašyta straipsniui pasirodžius, tačiau užbaigiau tik dabar)

Teko skaityti straipsnį apie lietuvių diskursą ispanų sąmonėje. Apart to, kad visiškai natūraliai pažymėjo, jog lietuvių nusikalstamumas globaliam Ispanijos kontekste baigėsi 2004-ais ir dabar tikrai nėra didelis, E. Ušinskas matyt sekdamas įspanų pavyzdžiu, kaip šie gina tautiečius, dargi paaukštino, kad lietuvių kriminalai Ispanijoje užsiima intelektualesniais nusikaltimais ir apskritai yra protingesni. Palyginus, teigia jis, su kitais nusikaltėliais -- marokiečiais, lotynų amerikiečiais ar (apsaugok) rumunais.

Pagrindiniais užsiėmimais laikoma automobilių vagystės ir elektroniniai nusikaltimai -- kortelių padirbinėjimas, PIN kodų vogimas ir kt.

Bet jeigu taip yra iš tikro, jeigu iš tikro lietuvių nusikaltėliai yra protingesni nei juos gi supantys, tai tik blogiau Lietuvai. Tai tik parodo, kad išsilavinimo ir kultūros stoka yra kur kas gilesnė ir platesnė, nei man atrodo ar norėtųsi tikėti.

Vadinasi, tinkamas auklėjimas, išsilavinimas ir socialiai orientuotos vertybės nepasiekia gabių žmonių. Sumanūs žmonės renkasi nusikalstamą veiklą. Matau problemą tiek globėjų pusėje, kurie nesugeba įskiepyti socialiai orientuoto gyvenimo būdo, tiek visuomenėje, kuri nesugeba išugdyti jai naudingų individų. Vietoj to, kad liaudiškai tariant „darytų mokslą“, šie žmonės renkasi destruktyvią, nusikalstamą veiklą.

Ką gi, tai susiveda į globalią visuomenei kultūros stoką, kuri, manyčiau, skirtingai nei ekonominė gerovė neateina per penkmetį ar dešimtmetį.

Sprendžiant pagal homofobų komentarų (šiuo metu) aršumą ir kiekį naujienų portaluose, kova už gerovę priešakyje.

Professor Chaos

Praeitos savaitės trečiadienio vakarą autostopu atvyko draugas, pankas. Su paprastu tikslu -- pažiūrėt Kopenhagos, susipažint su vakarų Europos kultūra ir šiaip pasižmonėt. Ruošėsi pabūti iki savaitgalio, imtinai. Jo planas buvo apžiūrėti visas žymesnes vietas, įskaitant Christianią; nuvykt į Malmę, idant galėtų palygint Daniją su Švedija; aplankyt Nacionalinį nuziejų (istorijos); aplankyt (galbūt) Erotikos muziejų; nuvykt prie jūros, išsimaudyt; paragaut indiško maisto (pavėžėją danai rekomendavo keletą restoranų) ir, kad neatrodytų per daug geek-iška, nepamiršt 'Madam Pimp Show' kažkur Vesterbro. Aš, savo ruožtu turėjau kitą planą -- teh evil one -- aprūkyti svečią, kad šis pamatytų tik minimumą. Ir, turiu save pagirti, jis puikiai pavyko.

Trumpai ir abstrakčiai aptariant svečio praleistą laiką -- pusę laiko pankas gulėjo apsirūkęs ir tepajėgė žaisti (snes) RPG, neaplankė nei vieno muziejaus, nenusimaudė jūroje, jos netgi nematė, kaip nematė ir Madam Pimp, o į indų restoraną užbėgo jam beužsidarinėjant, kur teko naudotis take-away servisu ir ėsti namie.

Vat taip vat su tais pankais.

Apie Daniją ir botus

Keisti tie danai, kažkokie stebėtinai praktiški. Jeigu Kopenhagoj (tikrai) lyja, o tai vyksta ne taip jau retai, visiškai natūralus dalykas gatvėje matyti žmones avinčius botus. Tuos guminius, iki kelių. Natūralu - lyja, šlapia, tad kojų apsaugai nuo vandens botai yra idealus išradimas. Vienintelis dalykas, kuris man kelia nuostabą, tai kad avint botus mačiau tik merginas, vyriškoji lytis kažkodėl jų vengia. Ir ne, jų batai nėra panašūs į botus. Kaip ir kitur Skandinavijoj, populiarūs kedai. Apskritai, atrodo, kad vaikinai čia labiau pasipuošę nei merginos (*), tai kokia 'madinga' kepurė ant galvos, tai spalvotas šalikas, o merginų top rūbas -- pilki džinsai. Iš kitos pusės, sakyt, kad vaikinai pasipuošę labiau būtų kiek neteisinga. Jie ne tai kad labiau, bet merginos mažiau, todėl puošimosi santykis, lyginant su esančiu Lietuvoje ir rėžia akį. Kaip kad rėžia akį ir praktiškieji botai. Įdomu, ar pamatysiu kada ir kaliošus?

* pas vyresnę kartą puošimosi pasiskirstymas jau vėl kitoks.

C/C++ tipų deklaracijos

Neperseniausiai perskaičiau C istorijos straipsnį. Buvo labai įdomu sužinoti, kodėl priimti vieni ar kiti sintaksės, arba pačios kalbos sprendimai. Vienas iš tokių -- tipų deklaravimas C/C++ kalbose.

Vardai (kintamieji, funkcijos) definuojami tokia pat išraiška, kaip kad tie patys vardai yra resolvinami į reikšmes, be abejo atsižvelgiant į operatorių prioritetus. Pamenu anksčiau buvo sušmėžavus tokia mintis, bet kažkaip daugiau apie tai nemasčiau, tad realiai šitą faktą suvokiau tik perskaitęs minėtą straipsnį. Taigi pavyzdžiui turint pointerį į int'ą pi, reikšmės, į kurią šis rodo, paėmimas, atrodo taip: *pi. Tai yra operatoriaus* įvykdymas po jo einančiai išraiškai. O tokio pointerio definicija atrodo šitaip int* pi. Tai paaiškinama taip - šis užrašas parodo, kad int'ą mes gausime, jei pritaikysime operatorių * pi reikšmei. Štai keletas pavyzdžių:

void (*pointer_to_fun)( int );

Pasako, kad pritaikę operatorių * vardui pointer_to_fun, mes gausime "funkciją" void (int), t.y. kažką, kam reikia taikyti operatorių () ir po to gauti void. Turėtų b9ti aišku, kodėl kodas:

void* not_so_pointer_to_fun( int );

pointerio nebeaprašo. Operatorius () turi prioritetą prieš operatorių * ir "funkcijos kvietimas" turės būti prieš pointerio resolvinimą. Taigi išraiška rodo, kad "iškvietus" vardą not_so_pointer_to_fun (kuris reikalauja argumento int), ir tik po to pritaikius operatorių *, mes gausime void. Toliau:

int arr[];

pritaikę operatorių [] vardui arr gausim int'ą.

int* (*arr1)[];

pritaikę op* vardui arr1, gausime masyvą, šiam pritaikę op[] gausime pointerį į int ir finale, po dar vieno operatoriaus*, gausime int. Taigi, tipas arr1 aprašo pointerį į masyvą iš pointerių į int'us.

Beje, atrodo, C++ reference deklaracija (&) į šią sistemą kažkaip netelpa.

Kaip rašė pats D. Ritchie - egzistuoja daug nusiskundimų, kad tipų aprašymas C kalboje yra labai sudėtingas, ypač kai tai liečia funkcijas ir/arba masyvus. Į ką jis atsako - taip, jis yra sudėtingas, bet tik tam ir dėl to, kad sudėtingos yra pačios išraiškos. Pilnai sutinku.

Jei dar neatsibodo - o kas yra čia?

void* (*(*a)[])(int*&);