Vakar apturėjau malonumo pažiūrėti naują Valdo Navasaičio filmą, "Perpetuum mobile". Filmas apie.. sunku pasakyti apie ką. Atrodo apie silnokos valios, gero būdo žmogų (Ronas) gyvenantį destruktyvioje, pingais apsuptoje aplinkoje. Beprasiločiantį. Čia jis sutinka moterį (Diną), kažkaip susieina kartu, tada ši pasiima jų bendro draugo pinigus ir prasitarus apie turimą, kitiems nežinomą sūnų, išlekia į omeriką (atrodo kuriam laikui), taip galutinai sugriaudama Adi baro/kazino biznį. Norėjo, kad Ronas važiuotų kartu, bet šis sugrįžta prie savo pašaukimo, ornitologijos ir pasako Adi apie sūnų, po ko Adi supranta, kad lyg čia ir jo sūnus, bet čia pat priduria, "nors ką gali žinot su kuom ji ten miegojo".
Filmo pabaiga.
Pirmiausia apie dalykus kurie patiko. Tai kameros darbas, ji atrodė visada vietoje, kartais sukurdama malonų paveikslą žvelgdama į aplinką įdomiu kampu, ar šiaip, tiesiog tinkamai. Kokybiškas apšvietimas - pavyzdžiui sugyventinės (Margo) butas stipriai patamsintas, jį dar paniūrinant, o laikinai paskolintas butas labai teigiamas (net jei dalimi to nuopelnas protingas buto dažas). Sakyčiau Dainius Gavenonis savo vaidyba ištempė visą fimą, suvaidino profesionaliai, net jei kartais (deja) jo dialogo dalis buvo tempiama žemyn kitų netikusių aktorių dėka, kurių vėl gi labai daug nebuvo. Tai dar vienas patikęs dalykas. Net jei naudodamas kortą "kaip lietuviškam..." galiu pasakyt buvau pamalonintas ir vaidyba.
Visa bėda su šiuo šedevru, kad jis truko beveik pusantros valandos. Dialogai buvo apgailėtini, "valgysi? / ne / ką neskanu, man skanu", "paėmei pinigus / taip / kodėl? / reikia / kodėl? / negaliu pasakyt / ką dabar darysi? / nežinau / reikia atiduot pinigus / negaliu / kodėl? / nesuprasi, viskas sudėtinga / kodėl? / nežinau / paaiškink / negaliu, sudėtinga viskas". Bežiūrint įkyriai piršosi mintis, kad šis personažų nežinojimas kyla ne dėl nesugebėto pavaizduoti (o ir nebūto) jų dvasinio pasaulio sukrėtimo ar sudėtingos situacijos kurion jie būvo dirbtinai įmesti, o dėl to, kad scenaristas, kad ir kaip stipriai besivoliojo kūrybinėse kančiose, nesugebėjo sulipdyti vientisos, bent kiek labai žmogiškom problemom artimos istorijos.
Nematau prasmės narstyti šį kūrinį ir vardyti švelniai tariant kūrybinius nesusipratimus. Iš tikro tam tereikėtų sucituoti dialogus, bet norėčiau pasakyti, kad jis yra tiek blogas, kad pasidaro net geras. Mažai filmų gali tenkintis tokiu įvertinimu. Ir dar be galo nuobodus. Iš tikro filmografijoje reikėtų apibrėžti dar vieną filmo kategoriją "nuobodybė". Perpetuum mobile būtų vienas iš tokio žanro mėgėjų favoritų.
Pabaigai norėčiau pridurti, kad šiame filme nebuvo nei vieno juokelio, kaip beje nebuvo ir bent kiek labiau nekasdieniškos dramos. Didžiausia problema - lošimas, tarsi didesnių ant Lietuvos nebūtų.
Taigi, tai nuobodus nuobodaus kasdieniško gyvenimo tęsinys, stebėtinai techniškai perkeltas į didyjį ekraną.
