Šiandien pradėjau eiti į „normalų“ darbą. Nuo 8-ių iki 5-ių. Kol kas dar nieko „nedirbau“, vyksta „įžanga“, tad apie patį darbo procesą nieko negaliu papasakoti. Tikiuosi iš karto nepradėsiu laukti penktadienių. Mat prieš pora savaičių šnekėjau su savo senu bičiuliu, tai tas kažkaip paklausė ar dar nedirbu, ir gavęs iš manęs atsakymą, kad jau tuoj eisiu, paguodė, pasiguodė ir tuo pačiu pasijuokė, kad tuoj ir man teks laukti penktadienių, nes jis laukia, jo žmona laukia, bendradarbis laukia, vienu žodžiu visi aplink laukia. Visi aplink į darbą eina kaip į katorgą, darbo nekenčia ir vientelė (savaime suprantama) priežastis, kodėl jie dirba, tai algos pinigai, kurie, be abejo, irgi yra per maži. Įsivaizduoju sekmadienį vakare net įsitempia, rūkydamas prakeikia tokią būtį, skubiai pertaria save, primena sau tikslus, vardan kurių jis dirba, įkvepia-iškvepia, susiima, kad ryt pirmadienis, ir kad ryte vėl prasidės periodiškai nesibaigianti savaitgalio laukimo kelionė, kurią vainikuos akimirksniu prabėgsiančios, ir vėl pirmadienį atvesiančios, išeiginės. Bent tokia atgaiva, kad jos ateis.
Taigi susimasčiau, perkračiau savo darbo patirtį ir nustebau supratęs, kad dar niekad nėra tekę laukti savaitgalio. Projekto nesavo-galo, momentalaus užsibaigimo, pražuvimo, dingimo, bankroto arba pačio pabėgimo į Ispaniją ar Pietų Ameriką, prisipažįstu, kartais norėjosi, bet savaitgalio nė karo nelaukiau :) Išsiilgę savaitgalio, palūžę darbininkai, nebetikintys galintys kažką pakeist savo gyvenime (nesvarbu ar iš tikro gali), susitaikę su esama padėtim, belaukiantys vienintelės atgaivos, savaitgalio, besimurkdydami nekenčiamo darbo liūne.
http://isitfriday.net
ps. Ar aš čia taip kontempliuoju tik dėl to, kad esu darboholikas ir neturiu paskolos? :)
pirmadienis, lapkričio 13, 2006
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)