Apie blogą (II)

Pastebėjau, kad pastaruoju metu (savaitę, gal dvi) nemažai laiko praleidžiu skaitydamas lietuviškus blogus. Po neilgos analizės radau to priežastį - prie RSS lovių (*) prisidėjau nežinau.lt. Tad šį skaitant laikydamas CTRL prispaudinėji begalę nuorodų. O tada atsidariusius įrašus perskaitai.. Ir taip kas vakarą.

Tačiau kas liko, tai tiktai jausmas -- iš viso to skaitymo aš „nieko gero nepasisėmiau“. Visi įrašai, kurie buvo apie įdomų pastebėjimą; nesvarbią išvadą; gvildenantys egzistencialistinias temas pasirodė tušti ir neverti mano laiko. Tiksliau neverti būsimo mano laiko. Užteks. Nebereikia.

O kaip įdomius aš prisimenu būtent tuos, kuriuose rašoma viena ir ta pačia tema. Profesionaliai. Arba kurių pats stilius yra įdomus, kai skaityti galima vien dėl jo, per daug dėmesio nekreipiant į turinį. Tačiau tokių vienetai.

Reikia daryti išvadas ir taisytis, kad bent tie keletas aplankančių skaitytojų sugrįžtų. Nors tai irgi nelabai svarbu, apart blog profesionalų, rašoma gi sau. Tad taisysiuos tam, kad pačiam akimis permetant įrašus būtų jauku.

(*) ar yra koks feed geras lietuviškas vertimas? Nesvarbu, aš siūlau lovį.

Gėda

Menu pirmą kartą išskaičiau „dramą“, dėl kurios nuliejau fikcijos sukeltą ašarą, būdamas kokių aštuonerių. Tai buvo Vinetu pirmoji dalis, kurios pabaigoje herojiškasis indėnas, kaip realybėje didžioji dalis išgyvenusių raupus ir kitas ligas, krenta nuo baltaodžių ginklo.

Dar labiau sugraudino kita knyga apie (o taip!) indėnus, vadinosi atrodo „Užkaskite mano širdį prie Nčo Či“. Tokia pusiau dokumentiška, spėju rašyta indėno, dabar pasvarsčius -- ne kokiu stiliumi. Ši vat ir aprašė, kaip raudonodžiai buvo skerdžiami kaip laukinės karvės. Buvo graudu.

FastForward >>

Pagaliau prisiruošiau pažiūrėti jau senai turimą, o dar seniau planuotą -- Ingmar Bergman „Skammen“ (The Shame). Turiu pripažinti, tai liūdniausias filmas matytas mano gyvenime. Nors ir nekorektiška taip daryti, bet lyginant su populiaresniais, pvz. Žalia mylia, labai aiškiai suvokiama, kad pastarasis yra kas yra -- pasaka vaikams apie sukrypusį Mousevillį. Palyginimui Mylią pasirinkau todėl, kad spėčiau visi ją žino, o ir kažkuom temos panašios -- čia žmogus susiduria su blogiu tvirkintojuje/žudike, personale; Gėdoje gi -- su karu, kurio gilesnis prisilietimas neišvengiamas, kad ir kaip to bebandytum išvengti.

Filmas liūdnas, tačiau nuostabus ir užvaldantis. Įtraukiantis ir įtikinamai suvaidintas, nepaisant to, jog Bergman-as sugalvojo daug įvairių sąlyčio su karo išdavomis scenų, gal net per daug. Bet tai ne į bloga.

Didžiai rekomenduoju.

Apie blogą (I)

Aš kartais pamąstau, o tiksliau kas antrą sykį, kiek prisimenu savo retai atnaujinamą blogą, ar kam nors yra įdomu skaityti įrašus bet kokiom atsitiktinėm temom (darau prielaidą kad kažkas tai skaito). Juk kiek susidariau nuomonę, dauguma pastoviai skaitomų blogų yra kažkokiós konkrečios temos, o ne apie beleką, ne apie atsitiktines mintis, norinčias pasitalpinti save čionai.

Ko gero, tokie blogai gali būti įdomūs tik mane pažystantiems ir dar prie to pačio suprantantiems lietuviškai. O tai vėl gi apriboja auditoriją kažkur pusiau. Bet angliškai rašyti tokio jovalo aš nesiruošiu. Jis taptų keletą kartų skurdesnis ir neįdomesnis dėl mano angliško žodyno siaurumo. Iš kitos pusės lietuviškai nesuprantantiems čia aprašomi įspūdžiai ir pastebėjimai manau būtų neįdomųs. Apsimeskim kad nieko neprarandu.

Hmm.. Neatrodo, kad aš kažką šiuom įrašu norėjau pasakyt; ir iš tikro nenorėjau :)