Apie pankus. Rape, tortue, terminate & fuck

Punk muzikos, o tuom pačiu gal ir ideologijos, sėkla manęs nepasiekė po septyniasdešimtųjų rock muzikos, kurios aš gavau dar vaikystėje, brolio dėka. Jo muzikos sfera apsiribojo jo jaunyste, kuri baigėsi prieš prasidedant punk laikmečiui. Tad iki manęs tada atkeliavo Led Zeppelin, Black Sabbath, Rainbow ir kiti dinozaurai (dauguma still alive), o paskui aš peršokau į hardcore, jungle ir panašią devyniasdešimtųjų muziką.

Jei gerai pamenu, paskaitęs straipsnį apie goth ir post-punk muziką, paklausęs Joy Division, nusprendžiau atkapstyti trūkstamą grandį. To pasekoje susiradau The Clash „London Calling“ albumą. Patiko. Dirbant tikrą darbą tai buvo ypatingai geras fonas.

Bet „The Clash“ pankiškumu nei iš tolo neprilygsta „The last true rock and roller“. Labai geras pavyzdys, kuom pavirsta kūrybingas žmogus treileryje auginamas psichiškai nesveiko tėvo, mušamas ar lytiškai išnaudojamas.

(Sunku) pasakyti, iš kur tiek daug sado-mazochizmo, neapykantos, koprofilijos, nekrofilijos, zoofilijos ar bendrai iškrypimų dainų tekstuose, dainų žodžiai kartojasi :) bet ritmas ir gitarų skambesys skamba teigiamai.

Tačiau muzika visiškai neprilygsta jo on stage pasirodymam. Kurių vėlesniuose GG Allin nusiteikęs priešiškai publikai, koncertuodavo nuogas, išsitrindavo save savo šudais ir niokodavo muz. aparatūrą.

Va čia tai punk.

Sapnai

Jau antra diena sapnuoju keistus sapnus, turinčius tokį patį siužetą, nors vietoves skirtingas. Lietuvoje esančius, pažystamus (nieko konkretaus, jie ką :) ) žmones masiškai pjauna kažkokie fanatikai, sektantiški žudikai. Aš irgi šalia, bet vis pavyksta pasprukt. Padėt nėra galimybės ar net minties. JŲ daug ir jie ginkluoti (kažkuom panašiu į kalavijus). Tačiau kažkaip keistai žudymai vyksta - be paniškos baimės jausmo, kuris būna košmaruose; nors aplink visi laksto, stengiasi pabėgt, bet jų galą priimu ramiai, tarsi tai būtų neišvengiama, kaip pokario rezistentų apsilankymas. O aš jaučiu, tarsi jie manęs nemato. Gal iš tikro nemato. Deja aplinkiniams taip gerai nesiseka.

Išvada?

Ko gero, reikia mažiau skaityti Delfi ir nežiūrėti filmų kaip antai Vacancy :) Kalbant apie pastarąjį -- labai lengvai ir įtaigiai (iš sapnų matyt net per stipriai) žiūrovas įtraukiams į filmo pasaulį, o tada ir nepaleidžiamas iki pabaigos. Atmosferą sukurti Nimrod'ui sekasi puikiai. Ką galima pasakyt ir apie jo ankstesnį filmą Kontroll, kuris, nebūdamas "siaubo", paliko gilų ir jaukų įspūdį.