Čia truputis psichodelinės kūrybos

Baigus darbą Lėja grįžo namo. Namo skubėjo, nors ir žinojo, kad niekas, apart dulkėtos sofos ir nešvarios virtuvės jos nelaukia. Jautė neįprastą norą greičiau atsidurti savo kambaryje. Įėjus nusiavė batus, paliko koridoriaus viduryje sukrautus vieną ant kito. Buvo karšta, atrodė tai karščiausia vasaros savaitė. Lėja basučių nemėgo ir nešiojo batus, atviru viršum. Tamsiai žalius, nors kartais ji jautė, kad į ją žiūrima kaip į pakrikusių nervų senę, tačiau jai šis apavas be galo patiko, o neigiamai apie ją manatys žmonės -- ne. O basučių ji nemėgo -- dirželiai atrodė nepatvarūs, kablukai erzino, stovėdama ant jų tvirtai nejausdavo žemės, apskritai bijojo išsisukti pėdą it praktiškumas ėmė viršų elegancijai.

Įžengusi į kambarį rankinuką numetė ant fotelio, o pati krito ant neištiestos sofos. Užsimerkė ir atsiduso. Pusė septynių, dvi iki „Panoramos“. Ką veikti? "Reikia išsivalyti kambarį, virtuvę", pagalvojo. Vėliau, atgausiu kvapą. Lėja gyveno 4-ame aukšte, 65 metų statybos penkiaaukštyje. Tiek užlipti jai nebuvo sunku, tačiau šį kartą ji sparčiai paėjėjo apie kilometrą, išlipusi iš troleibuso pirmiau jos stotelės. Buvo kamštis, mašinos pajudėdavo kas pora minučių, ir tai tik keletą metrų, nors gatvė buvo šešių juostų, po tris kiekviena kryptim. O šią dieną visa buvo užkimšta. Nuomojamas butas jau buvo nebetoli, tad ji išlipo ir priėjus sankryžą, pamatė sankryžoje skersai jos kelio, o šis buvo šalutinis, stovintį troleibusą. "Ir kada, bl.., čia bus metro, juk žadėjo praeitais metais pratęsti liniją", prisiminė pamanius. "Dabar čia man tenka pėdint per tokį karštį" dar pagalvojo, nors tuo pat metu pagyrė save ir savo sumanumą, kad išlipo ir nelaukė kartu su kitais avinais savąjame troleibuse, kol šis pajudės. Panorama. "Gal parodys apie tą keistą įvykį su troleibusu?". Televizija mėgdavo parodyti tokius nereikšmingus reportažus apie didesnes eismo grūstis. Jai tai atrodė keista.

Pasikėlė ir priėjo prie lango. Pro žaliuzes pastebėjo žaidžiančius vaikus. Vyresniam buvo apie 8-is, kitas gal metais jaunesnis. Pastarasis išsižergęs stovėjo prie bordiūro, kairėje rankoje iškėlęs laikė kelių pėdų nulaužtą, žaliais lapais liepos šaką, o dešnėje matyt, pačio, susikonstruotą botagą -- prie centimetro skersmens pagalio, metro ilgio virve, už kakliuko, buvo prisirišęs truputį suplotą, rantytą plastmasinį butelį, trečdaliu pripiltą smėlio. Butelį pradėjo sukti ore, šis neatrodė labai sunkus. Vyresnysis stovėjo surėmęs rankas į klubus. Butelis, padaręs keliolika ratų ore, švilpdamas trenkėsi į bordiūrą. Pasigirdo šaižus sprogimas, o vyresnysis jau sulenkęs rankas, laikydamas kumščius iš visų jėgų sušuko -- "raudona!". Butelis trenkėsi dar kartą, o šis dar garsiau "RAUDONA!!". Jaunesnis vėl įsuko butelį ir trenkė dar stipriau, o anas iš visų jėgų surėkė -- "JUODA!!!". Ir abu staiga nubėgo. Lėja pastebėjo daugelyje priešais stovinčio namo langų susirupinusius ir kažkiek paklaikusius žmonių veidus. Jos tokie žaidimai nestebino. Prisiminė mačius keturis paauglius ratu stovinčius ir spardančius nustipusią pelę. "Pamišėlių augintinis", prisiminė pamanius.

Užteks spoksoti pro langą. Žvilgtelėjo į laikrodį -- jau pusė aštuonių. Hmm. Panorama jau greitai. Lėja nuėjo į virtuvę, atsidarė šaldytuvą ir išsitraukė butelį alaus. Atsikišo. Išsivalys rytoj.