Lietuviai

(dar vienas senai pradėtas rašytį įrašas)

Lankydamas paskaitas pastebėjau keistą dalyką: aiškindama kokią kalbos detalę, dėstytoja sako "we use skal a lot"] arba "we say...", arba "In Danish language we don't have please". Šiandien klausiau BBC podcast'ą apie anglų kalbos gramatiką ir ten taipogi įstrigo sakinys su tokia pačia pradžia - "We say...". Retai tenka išgirst (negaliu tvirtinti, kad niekad) frazę "danes use something a lot", ypač jei kalba apie danus danas. Dažniausiai išgirsi "we...", nebent atributas neigiamas, hehe. Tas pats beje, iš patirties galiu pasakyti, galioja ir amerikiečiams.

Palyginkime mūsų situaciją.

Jau nekalbu apie kažkokį mistinį sutvėrimą Kauną, kuris stato sporto areną, tvarko kiemus ar renka savivaldybę.

Panašu, kad tai nėra pastebėta mano vienintelio, pritariu J. Vaiškūnui, ir manau kad su tais lietuviais reikia kartą ir visiems laikams išsiaiškinti, išvyti juos lauk bei atgauti savą šalį.

Atostogos!

Nuo šios savaitės turiu kiek daugiau nei mėnesio atostogas nuo danų kalbos mokymosi. Oh boy! Jausmas tarsi mokyklą būčiau baigęs -- namų darbų ruošti nereikia, laisvo laiko begalės, galima įvalias išsimiegoti. Vis tik trys paskaitos per savaitę, kiekviena po tris su puse valandos (tiesa iš jų ~45 min. pertraukos) daro savo, truputį vargina. Tik neatrodo, kad tą laisvą laiką kaip nors produktyviai leisčiau. Kol kas prokrastinacija ima viršų.

Bažnyčia

Teko pastebėti, kad Lietuvoje politikai užsiėmė keistų ir svarbių įstatymų svarstymu ir bent vieno iš priėmimu; jeigu ir toliau taip, gali būt kad ne už ilgo seks ir abortų draudimo įstatymo patvirtinimas. Būtų ganėtinai liūdna, jeigu p. T. Baranausko propaganda užteršta daugumos krautuvininkų seimo narių mąstysena.

Ir tiesiog neabejotina, kad tokie, visuomenę kiršinantys įstatymai priimami vien vardan rudenį vyksiančių rinkimų. Galima pagalvoti, kad tai būtent tai ko visuomenei reikia, tarsi jos moralė dar nėra palūžusi ir viskas ko reikia tai dar didesnės trinties tarp skirtingų pažiūrų asmenų ir visuomenės sluoksnių. Bei didesnės įtampos jaunų žmonių gyvenime.

Akivaizdu, kad Lietuvą valdo Bažnyčia, archajiška klerkija. Ir pinigas. Kurį kaups politikieriai, laimėję rinkimus, kurių rezultatus matyt apręs vyresnio amžiaus (proporcionaliai didejanti) karta, "turinti" galimybę klausyti pamokslus, kurių turinys daugumoje ir priklausys nuo to, kaip krautivininkai vykdo kunigų reikalavimus.

Done with the Hell

Pagaliau.. šiandien perėjau Cave Story (Doukutsu Monogatari) secret lygį „Sacred Grounds“, sveikinantį atvykstančius „Welcome to Hell“, ką jis su kaupu ir pateisina. Bendrai, tai buvo žaidimas su sunkiausiu bosu (netgi neskaitant secret lygio ir jo boso), kurį man teko kada nors žaisti. Ir net gi ne bosu, o pastoviai nustebinančia jų seka ar vieno ir to pačio atgijimu kiek kitokia forma.

Tumpai -- žaidimas nuostabus.

Jeigu dar nežaidei ir patinka veiksmo prigrūsti platformeriai (su šmaikščiai juokingais dialogais), rekomenduoju.

Kas blogiau - mėsa ar žuvis?

Įdomus klausimas, tiesa? Tik jis pavadinime nevisai tikslus. Pilnai jis skambėtų taip - kas labiau prasmardina išjungtą šaldytuvo kamerą ir visą šaldytuvą - vištos krūtinėlės (žalios) ar žuvis (filė)?

Atsakymą žinau. Iš kur? Galiu pasigirti savo kvailumu: rudenį išvykstant savaitei, skubėdamas (veik vėlavau, o lėktuvai gi nelaukia) išjungiau šaldytuvą (*), kurio šald. kameroje buvo keletas vištos krūtinėlių. Grįžus jos buvo kiek pasileidę, viduj viskas apibėgę ir nors virtuvėje/kambaryje stipraus kvapo nebuvo, atidarius kamerą visai lengvai užsikosėjau. Nieko. Išvalėme viską ir keista, bet po poros dienų kvapo beveik nesijautė.

Lygiai taip pat brutaliai pasielgiau su šaldytuvu iškeliaudamas Kalėdinėm atostogom. Grįžęs po Naujųjų atidariau šaldytuvą ir nepamatęs įsijungiančios šviesos atrodo pabalau pats. Šis buvo išjungtas. Matyt irgi per skubėjimą. Tik šį kartą kameroje buvo keletas žuvies filė, o pačiam šaldytuve užsilikę keletas sūrių. Atidarius kamerą tvojo nestiprus, kažkiek salsvas kvapas, bet šleikštulio nesukėlė. Gal dėl to ir Islandiškas spec. nacional. patiekalas skate yra pūdyta (tebūnie fermentuota) žuvis, o ne mėsa.

Taigi ir atsakymas -- kur kas labiau smirda mėsa. Nevalgykit mėsos, valgykit žuvį. Omega-3, fosforas. Saugiau šaldytuvui. Beje paliktas sūris irgi yra blogis. Jis, kiaulė, šaldytuve supelijo ir tas pelėsių kvapas persismelkė ir dvokia gal net labiau nei žuvies. Ir iškrapštyt jį sunku.

Ką gi, dabar reikia prisipirkt visokio šlamšto ir prikišt pilną šaldytuvą, idant dvokas persimestų į produktus ir anas vėl kvepėtų.

Tai tiek ūkiškų, šeimininkiškų pasibėdavojimų. O jūsų skalbimo mašina veikia, katė neišprotėjo, karvė neserga, šuva nepabėgo?

(*) Nesuprantu kodėl, bet čia visos rozetės turi papildomai ir jungiklius (kaip šviestuvo), tad išjungti šaldytyvą, kuris paprastai jungiklių neturi, yra paprasčiau nei paprasta. Čia aišku padeda dar ir tas faktas, kad šviesos virtuvėje jungikliai yra kaip tik virš šaldytuvo rozečių jungiklių. Jau sugalvojau, kad reikės pastaruosius svoločius užklijuot lipnia juosta.

Apie blogą (II)

Pastebėjau, kad pastaruoju metu (savaitę, gal dvi) nemažai laiko praleidžiu skaitydamas lietuviškus blogus. Po neilgos analizės radau to priežastį - prie RSS lovių (*) prisidėjau nežinau.lt. Tad šį skaitant laikydamas CTRL prispaudinėji begalę nuorodų. O tada atsidariusius įrašus perskaitai.. Ir taip kas vakarą.

Tačiau kas liko, tai tiktai jausmas -- iš viso to skaitymo aš „nieko gero nepasisėmiau“. Visi įrašai, kurie buvo apie įdomų pastebėjimą; nesvarbią išvadą; gvildenantys egzistencialistinias temas pasirodė tušti ir neverti mano laiko. Tiksliau neverti būsimo mano laiko. Užteks. Nebereikia.

O kaip įdomius aš prisimenu būtent tuos, kuriuose rašoma viena ir ta pačia tema. Profesionaliai. Arba kurių pats stilius yra įdomus, kai skaityti galima vien dėl jo, per daug dėmesio nekreipiant į turinį. Tačiau tokių vienetai.

Reikia daryti išvadas ir taisytis, kad bent tie keletas aplankančių skaitytojų sugrįžtų. Nors tai irgi nelabai svarbu, apart blog profesionalų, rašoma gi sau. Tad taisysiuos tam, kad pačiam akimis permetant įrašus būtų jauku.

(*) ar yra koks feed geras lietuviškas vertimas? Nesvarbu, aš siūlau lovį.

Gėda

Menu pirmą kartą išskaičiau „dramą“, dėl kurios nuliejau fikcijos sukeltą ašarą, būdamas kokių aštuonerių. Tai buvo Vinetu pirmoji dalis, kurios pabaigoje herojiškasis indėnas, kaip realybėje didžioji dalis išgyvenusių raupus ir kitas ligas, krenta nuo baltaodžių ginklo.

Dar labiau sugraudino kita knyga apie (o taip!) indėnus, vadinosi atrodo „Užkaskite mano širdį prie Nčo Či“. Tokia pusiau dokumentiška, spėju rašyta indėno, dabar pasvarsčius -- ne kokiu stiliumi. Ši vat ir aprašė, kaip raudonodžiai buvo skerdžiami kaip laukinės karvės. Buvo graudu.

FastForward >>

Pagaliau prisiruošiau pažiūrėti jau senai turimą, o dar seniau planuotą -- Ingmar Bergman „Skammen“ (The Shame). Turiu pripažinti, tai liūdniausias filmas matytas mano gyvenime. Nors ir nekorektiška taip daryti, bet lyginant su populiaresniais, pvz. Žalia mylia, labai aiškiai suvokiama, kad pastarasis yra kas yra -- pasaka vaikams apie sukrypusį Mousevillį. Palyginimui Mylią pasirinkau todėl, kad spėčiau visi ją žino, o ir kažkuom temos panašios -- čia žmogus susiduria su blogiu tvirkintojuje/žudike, personale; Gėdoje gi -- su karu, kurio gilesnis prisilietimas neišvengiamas, kad ir kaip to bebandytum išvengti.

Filmas liūdnas, tačiau nuostabus ir užvaldantis. Įtraukiantis ir įtikinamai suvaidintas, nepaisant to, jog Bergman-as sugalvojo daug įvairių sąlyčio su karo išdavomis scenų, gal net per daug. Bet tai ne į bloga.

Didžiai rekomenduoju.

Apie blogą (I)

Aš kartais pamąstau, o tiksliau kas antrą sykį, kiek prisimenu savo retai atnaujinamą blogą, ar kam nors yra įdomu skaityti įrašus bet kokiom atsitiktinėm temom (darau prielaidą kad kažkas tai skaito). Juk kiek susidariau nuomonę, dauguma pastoviai skaitomų blogų yra kažkokiós konkrečios temos, o ne apie beleką, ne apie atsitiktines mintis, norinčias pasitalpinti save čionai.

Ko gero, tokie blogai gali būti įdomūs tik mane pažystantiems ir dar prie to pačio suprantantiems lietuviškai. O tai vėl gi apriboja auditoriją kažkur pusiau. Bet angliškai rašyti tokio jovalo aš nesiruošiu. Jis taptų keletą kartų skurdesnis ir neįdomesnis dėl mano angliško žodyno siaurumo. Iš kitos pusės lietuviškai nesuprantantiems čia aprašomi įspūdžiai ir pastebėjimai manau būtų neįdomųs. Apsimeskim kad nieko neprarandu.

Hmm.. Neatrodo, kad aš kažką šiuom įrašu norėjau pasakyt; ir iš tikro nenorėjau :)

Apie pankus. Rape, tortue, terminate & fuck

Punk muzikos, o tuom pačiu gal ir ideologijos, sėkla manęs nepasiekė po septyniasdešimtųjų rock muzikos, kurios aš gavau dar vaikystėje, brolio dėka. Jo muzikos sfera apsiribojo jo jaunyste, kuri baigėsi prieš prasidedant punk laikmečiui. Tad iki manęs tada atkeliavo Led Zeppelin, Black Sabbath, Rainbow ir kiti dinozaurai (dauguma still alive), o paskui aš peršokau į hardcore, jungle ir panašią devyniasdešimtųjų muziką.

Jei gerai pamenu, paskaitęs straipsnį apie goth ir post-punk muziką, paklausęs Joy Division, nusprendžiau atkapstyti trūkstamą grandį. To pasekoje susiradau The Clash „London Calling“ albumą. Patiko. Dirbant tikrą darbą tai buvo ypatingai geras fonas.

Bet „The Clash“ pankiškumu nei iš tolo neprilygsta „The last true rock and roller“. Labai geras pavyzdys, kuom pavirsta kūrybingas žmogus treileryje auginamas psichiškai nesveiko tėvo, mušamas ar lytiškai išnaudojamas.

(Sunku) pasakyti, iš kur tiek daug sado-mazochizmo, neapykantos, koprofilijos, nekrofilijos, zoofilijos ar bendrai iškrypimų dainų tekstuose, dainų žodžiai kartojasi :) bet ritmas ir gitarų skambesys skamba teigiamai.

Tačiau muzika visiškai neprilygsta jo on stage pasirodymam. Kurių vėlesniuose GG Allin nusiteikęs priešiškai publikai, koncertuodavo nuogas, išsitrindavo save savo šudais ir niokodavo muz. aparatūrą.

Va čia tai punk.

Sapnai

Jau antra diena sapnuoju keistus sapnus, turinčius tokį patį siužetą, nors vietoves skirtingas. Lietuvoje esančius, pažystamus (nieko konkretaus, jie ką :) ) žmones masiškai pjauna kažkokie fanatikai, sektantiški žudikai. Aš irgi šalia, bet vis pavyksta pasprukt. Padėt nėra galimybės ar net minties. JŲ daug ir jie ginkluoti (kažkuom panašiu į kalavijus). Tačiau kažkaip keistai žudymai vyksta - be paniškos baimės jausmo, kuris būna košmaruose; nors aplink visi laksto, stengiasi pabėgt, bet jų galą priimu ramiai, tarsi tai būtų neišvengiama, kaip pokario rezistentų apsilankymas. O aš jaučiu, tarsi jie manęs nemato. Gal iš tikro nemato. Deja aplinkiniams taip gerai nesiseka.

Išvada?

Ko gero, reikia mažiau skaityti Delfi ir nežiūrėti filmų kaip antai Vacancy :) Kalbant apie pastarąjį -- labai lengvai ir įtaigiai (iš sapnų matyt net per stipriai) žiūrovas įtraukiams į filmo pasaulį, o tada ir nepaleidžiamas iki pabaigos. Atmosferą sukurti Nimrod'ui sekasi puikiai. Ką galima pasakyt ir apie jo ankstesnį filmą Kontroll, kuris, nebūdamas "siaubo", paliko gilų ir jaukų įspūdį.

Apie gezus, vagis ir lietuvius

(Didžioji dalis šio įrašo buvo rašyta straipsniui pasirodžius, tačiau užbaigiau tik dabar)

Teko skaityti straipsnį apie lietuvių diskursą ispanų sąmonėje. Apart to, kad visiškai natūraliai pažymėjo, jog lietuvių nusikalstamumas globaliam Ispanijos kontekste baigėsi 2004-ais ir dabar tikrai nėra didelis, E. Ušinskas matyt sekdamas įspanų pavyzdžiu, kaip šie gina tautiečius, dargi paaukštino, kad lietuvių kriminalai Ispanijoje užsiima intelektualesniais nusikaltimais ir apskritai yra protingesni. Palyginus, teigia jis, su kitais nusikaltėliais -- marokiečiais, lotynų amerikiečiais ar (apsaugok) rumunais.

Pagrindiniais užsiėmimais laikoma automobilių vagystės ir elektroniniai nusikaltimai -- kortelių padirbinėjimas, PIN kodų vogimas ir kt.

Bet jeigu taip yra iš tikro, jeigu iš tikro lietuvių nusikaltėliai yra protingesni nei juos gi supantys, tai tik blogiau Lietuvai. Tai tik parodo, kad išsilavinimo ir kultūros stoka yra kur kas gilesnė ir platesnė, nei man atrodo ar norėtųsi tikėti.

Vadinasi, tinkamas auklėjimas, išsilavinimas ir socialiai orientuotos vertybės nepasiekia gabių žmonių. Sumanūs žmonės renkasi nusikalstamą veiklą. Matau problemą tiek globėjų pusėje, kurie nesugeba įskiepyti socialiai orientuoto gyvenimo būdo, tiek visuomenėje, kuri nesugeba išugdyti jai naudingų individų. Vietoj to, kad liaudiškai tariant „darytų mokslą“, šie žmonės renkasi destruktyvią, nusikalstamą veiklą.

Ką gi, tai susiveda į globalią visuomenei kultūros stoką, kuri, manyčiau, skirtingai nei ekonominė gerovė neateina per penkmetį ar dešimtmetį.

Sprendžiant pagal homofobų komentarų (šiuo metu) aršumą ir kiekį naujienų portaluose, kova už gerovę priešakyje.

Professor Chaos

Praeitos savaitės trečiadienio vakarą autostopu atvyko draugas, pankas. Su paprastu tikslu -- pažiūrėt Kopenhagos, susipažint su vakarų Europos kultūra ir šiaip pasižmonėt. Ruošėsi pabūti iki savaitgalio, imtinai. Jo planas buvo apžiūrėti visas žymesnes vietas, įskaitant Christianią; nuvykt į Malmę, idant galėtų palygint Daniją su Švedija; aplankyt Nacionalinį nuziejų (istorijos); aplankyt (galbūt) Erotikos muziejų; nuvykt prie jūros, išsimaudyt; paragaut indiško maisto (pavėžėją danai rekomendavo keletą restoranų) ir, kad neatrodytų per daug geek-iška, nepamiršt 'Madam Pimp Show' kažkur Vesterbro. Aš, savo ruožtu turėjau kitą planą -- teh evil one -- aprūkyti svečią, kad šis pamatytų tik minimumą. Ir, turiu save pagirti, jis puikiai pavyko.

Trumpai ir abstrakčiai aptariant svečio praleistą laiką -- pusę laiko pankas gulėjo apsirūkęs ir tepajėgė žaisti (snes) RPG, neaplankė nei vieno muziejaus, nenusimaudė jūroje, jos netgi nematė, kaip nematė ir Madam Pimp, o į indų restoraną užbėgo jam beužsidarinėjant, kur teko naudotis take-away servisu ir ėsti namie.

Vat taip vat su tais pankais.

Apie Daniją ir botus

Keisti tie danai, kažkokie stebėtinai praktiški. Jeigu Kopenhagoj (tikrai) lyja, o tai vyksta ne taip jau retai, visiškai natūralus dalykas gatvėje matyti žmones avinčius botus. Tuos guminius, iki kelių. Natūralu - lyja, šlapia, tad kojų apsaugai nuo vandens botai yra idealus išradimas. Vienintelis dalykas, kuris man kelia nuostabą, tai kad avint botus mačiau tik merginas, vyriškoji lytis kažkodėl jų vengia. Ir ne, jų batai nėra panašūs į botus. Kaip ir kitur Skandinavijoj, populiarūs kedai. Apskritai, atrodo, kad vaikinai čia labiau pasipuošę nei merginos (*), tai kokia 'madinga' kepurė ant galvos, tai spalvotas šalikas, o merginų top rūbas -- pilki džinsai. Iš kitos pusės, sakyt, kad vaikinai pasipuošę labiau būtų kiek neteisinga. Jie ne tai kad labiau, bet merginos mažiau, todėl puošimosi santykis, lyginant su esančiu Lietuvoje ir rėžia akį. Kaip kad rėžia akį ir praktiškieji botai. Įdomu, ar pamatysiu kada ir kaliošus?

* pas vyresnę kartą puošimosi pasiskirstymas jau vėl kitoks.

C/C++ tipų deklaracijos

Neperseniausiai perskaičiau C istorijos straipsnį. Buvo labai įdomu sužinoti, kodėl priimti vieni ar kiti sintaksės, arba pačios kalbos sprendimai. Vienas iš tokių -- tipų deklaravimas C/C++ kalbose.

Vardai (kintamieji, funkcijos) definuojami tokia pat išraiška, kaip kad tie patys vardai yra resolvinami į reikšmes, be abejo atsižvelgiant į operatorių prioritetus. Pamenu anksčiau buvo sušmėžavus tokia mintis, bet kažkaip daugiau apie tai nemasčiau, tad realiai šitą faktą suvokiau tik perskaitęs minėtą straipsnį. Taigi pavyzdžiui turint pointerį į int'ą pi, reikšmės, į kurią šis rodo, paėmimas, atrodo taip: *pi. Tai yra operatoriaus* įvykdymas po jo einančiai išraiškai. O tokio pointerio definicija atrodo šitaip int* pi. Tai paaiškinama taip - šis užrašas parodo, kad int'ą mes gausime, jei pritaikysime operatorių * pi reikšmei. Štai keletas pavyzdžių:

void (*pointer_to_fun)( int );

Pasako, kad pritaikę operatorių * vardui pointer_to_fun, mes gausime "funkciją" void (int), t.y. kažką, kam reikia taikyti operatorių () ir po to gauti void. Turėtų b9ti aišku, kodėl kodas:

void* not_so_pointer_to_fun( int );

pointerio nebeaprašo. Operatorius () turi prioritetą prieš operatorių * ir "funkcijos kvietimas" turės būti prieš pointerio resolvinimą. Taigi išraiška rodo, kad "iškvietus" vardą not_so_pointer_to_fun (kuris reikalauja argumento int), ir tik po to pritaikius operatorių *, mes gausime void. Toliau:

int arr[];

pritaikę operatorių [] vardui arr gausim int'ą.

int* (*arr1)[];

pritaikę op* vardui arr1, gausime masyvą, šiam pritaikę op[] gausime pointerį į int ir finale, po dar vieno operatoriaus*, gausime int. Taigi, tipas arr1 aprašo pointerį į masyvą iš pointerių į int'us.

Beje, atrodo, C++ reference deklaracija (&) į šią sistemą kažkaip netelpa.

Kaip rašė pats D. Ritchie - egzistuoja daug nusiskundimų, kad tipų aprašymas C kalboje yra labai sudėtingas, ypač kai tai liečia funkcijas ir/arba masyvus. Į ką jis atsako - taip, jis yra sudėtingas, bet tik tam ir dėl to, kad sudėtingos yra pačios išraiškos. Pilnai sutinku.

Jei dar neatsibodo - o kas yra čia?

void* (*(*a)[])(int*&);

Svajinga vaikystė

Kartais būna, kad užplūsta vaikystės prisiminimai. Ne kažkokia vieta, rūbas, žaislas, žmogus ar pomėgis. Užplūsta laimingos vaikystės jausmas. Man taip atsisiko beklausant nuostabaus, nors ir truputį pop, albumo: USK - picopicodisco. Nepakartojamos, nenutrūkstančiai ritmiškos ir beprotiškai svajingos chiptune kompozicijos. Rekomenduoju. Šias jaudinančias, protą ir sielą užvaldančias melodijas galima rasti: ftp://ftp.scene.org/pub/music/groups/8bitpeoples/ albumas: 8bp062.

ps. kiek jis pop, aišku diskutuotinas klausimas.

Darbas. I mean normalus darbas

Šiandien pradėjau eiti į „normalų“ darbą. Nuo 8-ių iki 5-ių. Kol kas dar nieko „nedirbau“, vyksta „įžanga“, tad apie patį darbo procesą nieko negaliu papasakoti. Tikiuosi iš karto nepradėsiu laukti penktadienių. Mat prieš pora savaičių šnekėjau su savo senu bičiuliu, tai tas kažkaip paklausė ar dar nedirbu, ir gavęs iš manęs atsakymą, kad jau tuoj eisiu, paguodė, pasiguodė ir tuo pačiu pasijuokė, kad tuoj ir man teks laukti penktadienių, nes jis laukia, jo žmona laukia, bendradarbis laukia, vienu žodžiu visi aplink laukia. Visi aplink į darbą eina kaip į katorgą, darbo nekenčia ir vientelė (savaime suprantama) priežastis, kodėl jie dirba, tai algos pinigai, kurie, be abejo, irgi yra per maži. Įsivaizduoju sekmadienį vakare net įsitempia, rūkydamas prakeikia tokią būtį, skubiai pertaria save, primena sau tikslus, vardan kurių jis dirba, įkvepia-iškvepia, susiima, kad ryt pirmadienis, ir kad ryte vėl prasidės periodiškai nesibaigianti savaitgalio laukimo kelionė, kurią vainikuos akimirksniu prabėgsiančios, ir vėl pirmadienį atvesiančios, išeiginės. Bent tokia atgaiva, kad jos ateis.

Taigi susimasčiau, perkračiau savo darbo patirtį ir nustebau supratęs, kad dar niekad nėra tekę laukti savaitgalio. Projekto nesavo-galo, momentalaus užsibaigimo, pražuvimo, dingimo, bankroto arba pačio pabėgimo į Ispaniją ar Pietų Ameriką, prisipažįstu, kartais norėjosi, bet savaitgalio nė karo nelaukiau :) Išsiilgę savaitgalio, palūžę darbininkai, nebetikintys galintys kažką pakeist savo gyvenime (nesvarbu ar iš tikro gali), susitaikę su esama padėtim, belaukiantys vienintelės atgaivos, savaitgalio, besimurkdydami nekenčiamo darbo liūne.

http://isitfriday.net

ps. Ar aš čia taip kontempliuoju tik dėl to, kad esu darboholikas ir neturiu paskolos? :)

Receptas #1. Virti lęšiai

Vienai nemažai (kaip man), pavadinkim „pietų“ porcijai, reikės:

~150g lęšių (angl. lentil)
keleto česnako skiltelių
1 nedidelio svogūno
druskos, pipirų, aliejaus ir sojos padažo.

Išvirtus lęšius nusunkti ir palikti puode (verda jie, jei nemirkyti, apie 40 min.; šiaip virti kol nebūna kieti, vandens reikia ne mažiau ~2,5x nei grūdų). Česnaką ir svogūną smulkiai supjaustyti. Įkaitinus keptuvėje šlakelį aliejaus, pradžiai pusę minutės apkept susmulkintą česnaką, tada įmest supjaustytą svogūną, įdėt druskos, juodų pipirų ir truputį pakepus užpilt 2..3 šaukštais sojos padažo (sūraus). Jei vanduo per daug nugaruoja, o svogūnai dar absoliučiai žali, galima dapilt vandens. Nelaukiant, kol svogūnai visiškai sukeps, suverst išvirtus lęšius, išmaišyt, dar keletą minučių pakaitint ir galima patiekt.

Dar kitas, labiau oriental variantas, soją pakeist kario milteliais.

Valgyti su duona ir daržovėm: tinka pomidorai, rauginti kopūstai, gal dar kažkas į tą temą, nebandžiau ;) Skanaus!

Director Madness

Teko truputį prikišt nagus prie Adobe Director'iaus (ex Macromedia Director). Čia apps'as gaminti shockwave objektus. Vaizdelis labai liūdnas. Paliekant ramybėj visas jo ir jo architektūros keistenybes, gal, kai kurios paprastam tikslui, kaip pvz. modelio vartymasis lange nėra visiškai atgrasios, labiausiai šokiravo scripting reference: apart to, kad jis parašytas ezoteriškai ir, suprantama, neaiškiai (ilgiau paskaičius, žinoma, praaiškėja), įdomiausia dalis yra jo struktūra - sukurtos šakos methods ir properties, kuriose sudėti visi klasių metodai vienoje plokštumoje, lygiai kaip ir properčiai, atatinkamai. Metodo arba properčio aprašyme nuorodos į klasę, be abejo, nėra. Na, ir jis dar lūžinėja kas 5 min. Net įdomu, ką ir per kiek laiko Adobe pataisys, jei tik neperparduos :) Belieka palinkėt sėkmės unity!

IDE, CD-ROM ir DVD

Susidūriau su cd rašymo ir skaitymo greičio problema. Taigi, rašant DVD (su Nero pvz.) a) kompas stabdo nevozmožnai; b) burninant, drive buferis nespėjamas palaikyti pilnas, ko pasekoje rašoma apie 40min. (ko gero įrašo kokybė irgi prastėja).

Pasirodo, vindausam gavosi taip, kad duomenų Transfer Mode IDE kanalui (pažiūrėti ęsamą režimą galima prie Device Manager -> IDE ATA/ATAPI Controller -> [Advanced Settings] -> Current transfer mode), kuriuo šie keliauja į/iš cd-rom, nusistatė PIO, o ne DMA režimas, kaip norėčiau, kad būtų. OK, galvoju, pakaitalioju Transfer Mode, paburiu pele ir situacija pagerėja - nifigą, nedetektuoja kaip DMA. Taigi, po įvairių bandymų ir forumų skaitymų, veiksmų seka, kuria ir noriu pasidalinti, kaip paliesti DMA cdromui (jei toks neveikia by default, suprantama).

For reference, mano sistema: WindowsXP SP2, cd-rom LITE-ON'as kažkoks, motininė ABIT KV7.

1. Įsitikinti, kad BIOS'e DMA for IDE neuždraustas. Tiesa, nežinau, kiek Windows kreipia dėmesį į šiuos nustatymus, bet... dėl viso pikta.

2. Pasileisti Device Manager ir, atvertus DVD/CD-ROM Drives -> cd įrenginys -> Properties, prie [Driver] -> Update Driver..., "I will choose driver to install..." būdu suinstaliuoti draiverį, pavadinimu "CD-ROM Drive (IMAPI Settings 1,5)" (skaičius gali būt ir kitoks, pasirinkau didžiausią).

3. Tam pačiam Device Manager, prie IDE ATA/ATAPI Controller, ištrinti (Uninstall) IDE kanalą, kuriuo cd įrenginys pajungtas prie mot. plokštės ir padaryti Scan for hardware changes, idant vindausai iš naujo suintaliuotų IDE kanalo draiverį. Jei CD-ROM ant to pačio laido, kaip ir sisteminis HDD, tada nežinau, įdomu, kuom tai baigsis.

4. Įsitikinti, kad IDE Channel -> Properties -> [Advanced Settings] : Current transfer mode nėra lygus PIO Mode, kas reikštų, kad operacija pavyko. Pas mane PIO Mode pavirto į Multi-Word DMA Mode 2.

Jei nepavyko ar turėjote tokią problemą ir radote kitotį tvarkymo būdą, laukiu komentarų.

Vakar baigėsi Assembly'06, nugalėtojais tapo Starstruck (Amiga demo) by TBL, sveikinu prie šio kūrinio prisidėjusius tautiečius, jūs žinot kas esate. Taip pat sveikinu imbusy ir autorius su 9'ąja Iterate vieta, pačio demo išleidimu ir nuvykimu į Assembly. Keep up the good work!