Gėda

Menu pirmą kartą išskaičiau „dramą“, dėl kurios nuliejau fikcijos sukeltą ašarą, būdamas kokių aštuonerių. Tai buvo Vinetu pirmoji dalis, kurios pabaigoje herojiškasis indėnas, kaip realybėje didžioji dalis išgyvenusių raupus ir kitas ligas, krenta nuo baltaodžių ginklo.

Dar labiau sugraudino kita knyga apie (o taip!) indėnus, vadinosi atrodo „Užkaskite mano širdį prie Nčo Či“. Tokia pusiau dokumentiška, spėju rašyta indėno, dabar pasvarsčius -- ne kokiu stiliumi. Ši vat ir aprašė, kaip raudonodžiai buvo skerdžiami kaip laukinės karvės. Buvo graudu.

FastForward >>

Pagaliau prisiruošiau pažiūrėti jau senai turimą, o dar seniau planuotą -- Ingmar Bergman „Skammen“ (The Shame). Turiu pripažinti, tai liūdniausias filmas matytas mano gyvenime. Nors ir nekorektiška taip daryti, bet lyginant su populiaresniais, pvz. Žalia mylia, labai aiškiai suvokiama, kad pastarasis yra kas yra -- pasaka vaikams apie sukrypusį Mousevillį. Palyginimui Mylią pasirinkau todėl, kad spėčiau visi ją žino, o ir kažkuom temos panašios -- čia žmogus susiduria su blogiu tvirkintojuje/žudike, personale; Gėdoje gi -- su karu, kurio gilesnis prisilietimas neišvengiamas, kad ir kaip to bebandytum išvengti.

Filmas liūdnas, tačiau nuostabus ir užvaldantis. Įtraukiantis ir įtikinamai suvaidintas, nepaisant to, jog Bergman-as sugalvojo daug įvairių sąlyčio su karo išdavomis scenų, gal net per daug. Bet tai ne į bloga.

Didžiai rekomenduoju.