Apie pankus. Rape, tortue, terminate & fuck

Punk muzikos, o tuom pačiu gal ir ideologijos, sėkla manęs nepasiekė po septyniasdešimtųjų rock muzikos, kurios aš gavau dar vaikystėje, brolio dėka. Jo muzikos sfera apsiribojo jo jaunyste, kuri baigėsi prieš prasidedant punk laikmečiui. Tad iki manęs tada atkeliavo Led Zeppelin, Black Sabbath, Rainbow ir kiti dinozaurai (dauguma still alive), o paskui aš peršokau į hardcore, jungle ir panašią devyniasdešimtųjų muziką.

Jei gerai pamenu, paskaitęs straipsnį apie goth ir post-punk muziką, paklausęs Joy Division, nusprendžiau atkapstyti trūkstamą grandį. To pasekoje susiradau The Clash „London Calling“ albumą. Patiko. Dirbant tikrą darbą tai buvo ypatingai geras fonas.

Bet „The Clash“ pankiškumu nei iš tolo neprilygsta „The last true rock and roller“. Labai geras pavyzdys, kuom pavirsta kūrybingas žmogus treileryje auginamas psichiškai nesveiko tėvo, mušamas ar lytiškai išnaudojamas.

(Sunku) pasakyti, iš kur tiek daug sado-mazochizmo, neapykantos, koprofilijos, nekrofilijos, zoofilijos ar bendrai iškrypimų dainų tekstuose, dainų žodžiai kartojasi :) bet ritmas ir gitarų skambesys skamba teigiamai.

Tačiau muzika visiškai neprilygsta jo on stage pasirodymam. Kurių vėlesniuose GG Allin nusiteikęs priešiškai publikai, koncertuodavo nuogas, išsitrindavo save savo šudais ir niokodavo muz. aparatūrą.

Va čia tai punk.

Sapnai

Jau antra diena sapnuoju keistus sapnus, turinčius tokį patį siužetą, nors vietoves skirtingas. Lietuvoje esančius, pažystamus (nieko konkretaus, jie ką :) ) žmones masiškai pjauna kažkokie fanatikai, sektantiški žudikai. Aš irgi šalia, bet vis pavyksta pasprukt. Padėt nėra galimybės ar net minties. JŲ daug ir jie ginkluoti (kažkuom panašiu į kalavijus). Tačiau kažkaip keistai žudymai vyksta - be paniškos baimės jausmo, kuris būna košmaruose; nors aplink visi laksto, stengiasi pabėgt, bet jų galą priimu ramiai, tarsi tai būtų neišvengiama, kaip pokario rezistentų apsilankymas. O aš jaučiu, tarsi jie manęs nemato. Gal iš tikro nemato. Deja aplinkiniams taip gerai nesiseka.

Išvada?

Ko gero, reikia mažiau skaityti Delfi ir nežiūrėti filmų kaip antai Vacancy :) Kalbant apie pastarąjį -- labai lengvai ir įtaigiai (iš sapnų matyt net per stipriai) žiūrovas įtraukiams į filmo pasaulį, o tada ir nepaleidžiamas iki pabaigos. Atmosferą sukurti Nimrod'ui sekasi puikiai. Ką galima pasakyt ir apie jo ankstesnį filmą Kontroll, kuris, nebūdamas "siaubo", paliko gilų ir jaukų įspūdį.

Apie gezus, vagis ir lietuvius

(Didžioji dalis šio įrašo buvo rašyta straipsniui pasirodžius, tačiau užbaigiau tik dabar)

Teko skaityti straipsnį apie lietuvių diskursą ispanų sąmonėje. Apart to, kad visiškai natūraliai pažymėjo, jog lietuvių nusikalstamumas globaliam Ispanijos kontekste baigėsi 2004-ais ir dabar tikrai nėra didelis, E. Ušinskas matyt sekdamas įspanų pavyzdžiu, kaip šie gina tautiečius, dargi paaukštino, kad lietuvių kriminalai Ispanijoje užsiima intelektualesniais nusikaltimais ir apskritai yra protingesni. Palyginus, teigia jis, su kitais nusikaltėliais -- marokiečiais, lotynų amerikiečiais ar (apsaugok) rumunais.

Pagrindiniais užsiėmimais laikoma automobilių vagystės ir elektroniniai nusikaltimai -- kortelių padirbinėjimas, PIN kodų vogimas ir kt.

Bet jeigu taip yra iš tikro, jeigu iš tikro lietuvių nusikaltėliai yra protingesni nei juos gi supantys, tai tik blogiau Lietuvai. Tai tik parodo, kad išsilavinimo ir kultūros stoka yra kur kas gilesnė ir platesnė, nei man atrodo ar norėtųsi tikėti.

Vadinasi, tinkamas auklėjimas, išsilavinimas ir socialiai orientuotos vertybės nepasiekia gabių žmonių. Sumanūs žmonės renkasi nusikalstamą veiklą. Matau problemą tiek globėjų pusėje, kurie nesugeba įskiepyti socialiai orientuoto gyvenimo būdo, tiek visuomenėje, kuri nesugeba išugdyti jai naudingų individų. Vietoj to, kad liaudiškai tariant „darytų mokslą“, šie žmonės renkasi destruktyvią, nusikalstamą veiklą.

Ką gi, tai susiveda į globalią visuomenei kultūros stoką, kuri, manyčiau, skirtingai nei ekonominė gerovė neateina per penkmetį ar dešimtmetį.

Sprendžiant pagal homofobų komentarų (šiuo metu) aršumą ir kiekį naujienų portaluose, kova už gerovę priešakyje.

Professor Chaos

Praeitos savaitės trečiadienio vakarą autostopu atvyko draugas, pankas. Su paprastu tikslu -- pažiūrėt Kopenhagos, susipažint su vakarų Europos kultūra ir šiaip pasižmonėt. Ruošėsi pabūti iki savaitgalio, imtinai. Jo planas buvo apžiūrėti visas žymesnes vietas, įskaitant Christianią; nuvykt į Malmę, idant galėtų palygint Daniją su Švedija; aplankyt Nacionalinį nuziejų (istorijos); aplankyt (galbūt) Erotikos muziejų; nuvykt prie jūros, išsimaudyt; paragaut indiško maisto (pavėžėją danai rekomendavo keletą restoranų) ir, kad neatrodytų per daug geek-iška, nepamiršt 'Madam Pimp Show' kažkur Vesterbro. Aš, savo ruožtu turėjau kitą planą -- teh evil one -- aprūkyti svečią, kad šis pamatytų tik minimumą. Ir, turiu save pagirti, jis puikiai pavyko.

Trumpai ir abstrakčiai aptariant svečio praleistą laiką -- pusę laiko pankas gulėjo apsirūkęs ir tepajėgė žaisti (snes) RPG, neaplankė nei vieno muziejaus, nenusimaudė jūroje, jos netgi nematė, kaip nematė ir Madam Pimp, o į indų restoraną užbėgo jam beužsidarinėjant, kur teko naudotis take-away servisu ir ėsti namie.

Vat taip vat su tais pankais.

Apie Daniją ir botus

Keisti tie danai, kažkokie stebėtinai praktiški. Jeigu Kopenhagoj (tikrai) lyja, o tai vyksta ne taip jau retai, visiškai natūralus dalykas gatvėje matyti žmones avinčius botus. Tuos guminius, iki kelių. Natūralu - lyja, šlapia, tad kojų apsaugai nuo vandens botai yra idealus išradimas. Vienintelis dalykas, kuris man kelia nuostabą, tai kad avint botus mačiau tik merginas, vyriškoji lytis kažkodėl jų vengia. Ir ne, jų batai nėra panašūs į botus. Kaip ir kitur Skandinavijoj, populiarūs kedai. Apskritai, atrodo, kad vaikinai čia labiau pasipuošę nei merginos (*), tai kokia 'madinga' kepurė ant galvos, tai spalvotas šalikas, o merginų top rūbas -- pilki džinsai. Iš kitos pusės, sakyt, kad vaikinai pasipuošę labiau būtų kiek neteisinga. Jie ne tai kad labiau, bet merginos mažiau, todėl puošimosi santykis, lyginant su esančiu Lietuvoje ir rėžia akį. Kaip kad rėžia akį ir praktiškieji botai. Įdomu, ar pamatysiu kada ir kaliošus?

* pas vyresnę kartą puošimosi pasiskirstymas jau vėl kitoks.

C/C++ tipų deklaracijos

Neperseniausiai perskaičiau C istorijos straipsnį. Buvo labai įdomu sužinoti, kodėl priimti vieni ar kiti sintaksės, arba pačios kalbos sprendimai. Vienas iš tokių -- tipų deklaravimas C/C++ kalbose.

Vardai (kintamieji, funkcijos) definuojami tokia pat išraiška, kaip kad tie patys vardai yra resolvinami į reikšmes, be abejo atsižvelgiant į operatorių prioritetus. Pamenu anksčiau buvo sušmėžavus tokia mintis, bet kažkaip daugiau apie tai nemasčiau, tad realiai šitą faktą suvokiau tik perskaitęs minėtą straipsnį. Taigi pavyzdžiui turint pointerį į int'ą pi, reikšmės, į kurią šis rodo, paėmimas, atrodo taip: *pi. Tai yra operatoriaus* įvykdymas po jo einančiai išraiškai. O tokio pointerio definicija atrodo šitaip int* pi. Tai paaiškinama taip - šis užrašas parodo, kad int'ą mes gausime, jei pritaikysime operatorių * pi reikšmei. Štai keletas pavyzdžių:

void (*pointer_to_fun)( int );

Pasako, kad pritaikę operatorių * vardui pointer_to_fun, mes gausime "funkciją" void (int), t.y. kažką, kam reikia taikyti operatorių () ir po to gauti void. Turėtų b9ti aišku, kodėl kodas:

void* not_so_pointer_to_fun( int );

pointerio nebeaprašo. Operatorius () turi prioritetą prieš operatorių * ir "funkcijos kvietimas" turės būti prieš pointerio resolvinimą. Taigi išraiška rodo, kad "iškvietus" vardą not_so_pointer_to_fun (kuris reikalauja argumento int), ir tik po to pritaikius operatorių *, mes gausime void. Toliau:

int arr[];

pritaikę operatorių [] vardui arr gausim int'ą.

int* (*arr1)[];

pritaikę op* vardui arr1, gausime masyvą, šiam pritaikę op[] gausime pointerį į int ir finale, po dar vieno operatoriaus*, gausime int. Taigi, tipas arr1 aprašo pointerį į masyvą iš pointerių į int'us.

Beje, atrodo, C++ reference deklaracija (&) į šią sistemą kažkaip netelpa.

Kaip rašė pats D. Ritchie - egzistuoja daug nusiskundimų, kad tipų aprašymas C kalboje yra labai sudėtingas, ypač kai tai liečia funkcijas ir/arba masyvus. Į ką jis atsako - taip, jis yra sudėtingas, bet tik tam ir dėl to, kad sudėtingos yra pačios išraiškos. Pilnai sutinku.

Jei dar neatsibodo - o kas yra čia?

void* (*(*a)[])(int*&);

Svajinga vaikystė

Kartais būna, kad užplūsta vaikystės prisiminimai. Ne kažkokia vieta, rūbas, žaislas, žmogus ar pomėgis. Užplūsta laimingos vaikystės jausmas. Man taip atsisiko beklausant nuostabaus, nors ir truputį pop, albumo: USK - picopicodisco. Nepakartojamos, nenutrūkstančiai ritmiškos ir beprotiškai svajingos chiptune kompozicijos. Rekomenduoju. Šias jaudinančias, protą ir sielą užvaldančias melodijas galima rasti: ftp://ftp.scene.org/pub/music/groups/8bitpeoples/ albumas: 8bp062.

ps. kiek jis pop, aišku diskutuotinas klausimas.

Darbas. I mean normalus darbas

Šiandien pradėjau eiti į „normalų“ darbą. Nuo 8-ių iki 5-ių. Kol kas dar nieko „nedirbau“, vyksta „įžanga“, tad apie patį darbo procesą nieko negaliu papasakoti. Tikiuosi iš karto nepradėsiu laukti penktadienių. Mat prieš pora savaičių šnekėjau su savo senu bičiuliu, tai tas kažkaip paklausė ar dar nedirbu, ir gavęs iš manęs atsakymą, kad jau tuoj eisiu, paguodė, pasiguodė ir tuo pačiu pasijuokė, kad tuoj ir man teks laukti penktadienių, nes jis laukia, jo žmona laukia, bendradarbis laukia, vienu žodžiu visi aplink laukia. Visi aplink į darbą eina kaip į katorgą, darbo nekenčia ir vientelė (savaime suprantama) priežastis, kodėl jie dirba, tai algos pinigai, kurie, be abejo, irgi yra per maži. Įsivaizduoju sekmadienį vakare net įsitempia, rūkydamas prakeikia tokią būtį, skubiai pertaria save, primena sau tikslus, vardan kurių jis dirba, įkvepia-iškvepia, susiima, kad ryt pirmadienis, ir kad ryte vėl prasidės periodiškai nesibaigianti savaitgalio laukimo kelionė, kurią vainikuos akimirksniu prabėgsiančios, ir vėl pirmadienį atvesiančios, išeiginės. Bent tokia atgaiva, kad jos ateis.

Taigi susimasčiau, perkračiau savo darbo patirtį ir nustebau supratęs, kad dar niekad nėra tekę laukti savaitgalio. Projekto nesavo-galo, momentalaus užsibaigimo, pražuvimo, dingimo, bankroto arba pačio pabėgimo į Ispaniją ar Pietų Ameriką, prisipažįstu, kartais norėjosi, bet savaitgalio nė karo nelaukiau :) Išsiilgę savaitgalio, palūžę darbininkai, nebetikintys galintys kažką pakeist savo gyvenime (nesvarbu ar iš tikro gali), susitaikę su esama padėtim, belaukiantys vienintelės atgaivos, savaitgalio, besimurkdydami nekenčiamo darbo liūne.

http://isitfriday.net

ps. Ar aš čia taip kontempliuoju tik dėl to, kad esu darboholikas ir neturiu paskolos? :)

Receptas #1. Virti lęšiai

Vienai nemažai (kaip man), pavadinkim „pietų“ porcijai, reikės:

~150g lęšių (angl. lentil)
keleto česnako skiltelių
1 nedidelio svogūno
druskos, pipirų, aliejaus ir sojos padažo.

Išvirtus lęšius nusunkti ir palikti puode (verda jie, jei nemirkyti, apie 40 min.; šiaip virti kol nebūna kieti, vandens reikia ne mažiau ~2,5x nei grūdų). Česnaką ir svogūną smulkiai supjaustyti. Įkaitinus keptuvėje šlakelį aliejaus, pradžiai pusę minutės apkept susmulkintą česnaką, tada įmest supjaustytą svogūną, įdėt druskos, juodų pipirų ir truputį pakepus užpilt 2..3 šaukštais sojos padažo (sūraus). Jei vanduo per daug nugaruoja, o svogūnai dar absoliučiai žali, galima dapilt vandens. Nelaukiant, kol svogūnai visiškai sukeps, suverst išvirtus lęšius, išmaišyt, dar keletą minučių pakaitint ir galima patiekt.

Dar kitas, labiau oriental variantas, soją pakeist kario milteliais.

Valgyti su duona ir daržovėm: tinka pomidorai, rauginti kopūstai, gal dar kažkas į tą temą, nebandžiau ;) Skanaus!

Director Madness

Teko truputį prikišt nagus prie Adobe Director'iaus (ex Macromedia Director). Čia apps'as gaminti shockwave objektus. Vaizdelis labai liūdnas. Paliekant ramybėj visas jo ir jo architektūros keistenybes, gal, kai kurios paprastam tikslui, kaip pvz. modelio vartymasis lange nėra visiškai atgrasios, labiausiai šokiravo scripting reference: apart to, kad jis parašytas ezoteriškai ir, suprantama, neaiškiai (ilgiau paskaičius, žinoma, praaiškėja), įdomiausia dalis yra jo struktūra - sukurtos šakos methods ir properties, kuriose sudėti visi klasių metodai vienoje plokštumoje, lygiai kaip ir properčiai, atatinkamai. Metodo arba properčio aprašyme nuorodos į klasę, be abejo, nėra. Na, ir jis dar lūžinėja kas 5 min. Net įdomu, ką ir per kiek laiko Adobe pataisys, jei tik neperparduos :) Belieka palinkėt sėkmės unity!

IDE, CD-ROM ir DVD

Susidūriau su cd rašymo ir skaitymo greičio problema. Taigi, rašant DVD (su Nero pvz.) a) kompas stabdo nevozmožnai; b) burninant, drive buferis nespėjamas palaikyti pilnas, ko pasekoje rašoma apie 40min. (ko gero įrašo kokybė irgi prastėja).

Pasirodo, vindausam gavosi taip, kad duomenų Transfer Mode IDE kanalui (pažiūrėti ęsamą režimą galima prie Device Manager -> IDE ATA/ATAPI Controller -> [Advanced Settings] -> Current transfer mode), kuriuo šie keliauja į/iš cd-rom, nusistatė PIO, o ne DMA režimas, kaip norėčiau, kad būtų. OK, galvoju, pakaitalioju Transfer Mode, paburiu pele ir situacija pagerėja - nifigą, nedetektuoja kaip DMA. Taigi, po įvairių bandymų ir forumų skaitymų, veiksmų seka, kuria ir noriu pasidalinti, kaip paliesti DMA cdromui (jei toks neveikia by default, suprantama).

For reference, mano sistema: WindowsXP SP2, cd-rom LITE-ON'as kažkoks, motininė ABIT KV7.

1. Įsitikinti, kad BIOS'e DMA for IDE neuždraustas. Tiesa, nežinau, kiek Windows kreipia dėmesį į šiuos nustatymus, bet... dėl viso pikta.

2. Pasileisti Device Manager ir, atvertus DVD/CD-ROM Drives -> cd įrenginys -> Properties, prie [Driver] -> Update Driver..., "I will choose driver to install..." būdu suinstaliuoti draiverį, pavadinimu "CD-ROM Drive (IMAPI Settings 1,5)" (skaičius gali būt ir kitoks, pasirinkau didžiausią).

3. Tam pačiam Device Manager, prie IDE ATA/ATAPI Controller, ištrinti (Uninstall) IDE kanalą, kuriuo cd įrenginys pajungtas prie mot. plokštės ir padaryti Scan for hardware changes, idant vindausai iš naujo suintaliuotų IDE kanalo draiverį. Jei CD-ROM ant to pačio laido, kaip ir sisteminis HDD, tada nežinau, įdomu, kuom tai baigsis.

4. Įsitikinti, kad IDE Channel -> Properties -> [Advanced Settings] : Current transfer mode nėra lygus PIO Mode, kas reikštų, kad operacija pavyko. Pas mane PIO Mode pavirto į Multi-Word DMA Mode 2.

Jei nepavyko ar turėjote tokią problemą ir radote kitotį tvarkymo būdą, laukiu komentarų.

Vakar baigėsi Assembly'06, nugalėtojais tapo Starstruck (Amiga demo) by TBL, sveikinu prie šio kūrinio prisidėjusius tautiečius, jūs žinot kas esate. Taip pat sveikinu imbusy ir autorius su 9'ąja Iterate vieta, pačio demo išleidimu ir nuvykimu į Assembly. Keep up the good work!

Čia truputis psichodelinės kūrybos

Baigus darbą Lėja grįžo namo. Namo skubėjo, nors ir žinojo, kad niekas, apart dulkėtos sofos ir nešvarios virtuvės jos nelaukia. Jautė neįprastą norą greičiau atsidurti savo kambaryje. Įėjus nusiavė batus, paliko koridoriaus viduryje sukrautus vieną ant kito. Buvo karšta, atrodė tai karščiausia vasaros savaitė. Lėja basučių nemėgo ir nešiojo batus, atviru viršum. Tamsiai žalius, nors kartais ji jautė, kad į ją žiūrima kaip į pakrikusių nervų senę, tačiau jai šis apavas be galo patiko, o neigiamai apie ją manatys žmonės -- ne. O basučių ji nemėgo -- dirželiai atrodė nepatvarūs, kablukai erzino, stovėdama ant jų tvirtai nejausdavo žemės, apskritai bijojo išsisukti pėdą it praktiškumas ėmė viršų elegancijai.

Įžengusi į kambarį rankinuką numetė ant fotelio, o pati krito ant neištiestos sofos. Užsimerkė ir atsiduso. Pusė septynių, dvi iki „Panoramos“. Ką veikti? "Reikia išsivalyti kambarį, virtuvę", pagalvojo. Vėliau, atgausiu kvapą. Lėja gyveno 4-ame aukšte, 65 metų statybos penkiaaukštyje. Tiek užlipti jai nebuvo sunku, tačiau šį kartą ji sparčiai paėjėjo apie kilometrą, išlipusi iš troleibuso pirmiau jos stotelės. Buvo kamštis, mašinos pajudėdavo kas pora minučių, ir tai tik keletą metrų, nors gatvė buvo šešių juostų, po tris kiekviena kryptim. O šią dieną visa buvo užkimšta. Nuomojamas butas jau buvo nebetoli, tad ji išlipo ir priėjus sankryžą, pamatė sankryžoje skersai jos kelio, o šis buvo šalutinis, stovintį troleibusą. "Ir kada, bl.., čia bus metro, juk žadėjo praeitais metais pratęsti liniją", prisiminė pamanius. "Dabar čia man tenka pėdint per tokį karštį" dar pagalvojo, nors tuo pat metu pagyrė save ir savo sumanumą, kad išlipo ir nelaukė kartu su kitais avinais savąjame troleibuse, kol šis pajudės. Panorama. "Gal parodys apie tą keistą įvykį su troleibusu?". Televizija mėgdavo parodyti tokius nereikšmingus reportažus apie didesnes eismo grūstis. Jai tai atrodė keista.

Pasikėlė ir priėjo prie lango. Pro žaliuzes pastebėjo žaidžiančius vaikus. Vyresniam buvo apie 8-is, kitas gal metais jaunesnis. Pastarasis išsižergęs stovėjo prie bordiūro, kairėje rankoje iškėlęs laikė kelių pėdų nulaužtą, žaliais lapais liepos šaką, o dešnėje matyt, pačio, susikonstruotą botagą -- prie centimetro skersmens pagalio, metro ilgio virve, už kakliuko, buvo prisirišęs truputį suplotą, rantytą plastmasinį butelį, trečdaliu pripiltą smėlio. Butelį pradėjo sukti ore, šis neatrodė labai sunkus. Vyresnysis stovėjo surėmęs rankas į klubus. Butelis, padaręs keliolika ratų ore, švilpdamas trenkėsi į bordiūrą. Pasigirdo šaižus sprogimas, o vyresnysis jau sulenkęs rankas, laikydamas kumščius iš visų jėgų sušuko -- "raudona!". Butelis trenkėsi dar kartą, o šis dar garsiau "RAUDONA!!". Jaunesnis vėl įsuko butelį ir trenkė dar stipriau, o anas iš visų jėgų surėkė -- "JUODA!!!". Ir abu staiga nubėgo. Lėja pastebėjo daugelyje priešais stovinčio namo langų susirupinusius ir kažkiek paklaikusius žmonių veidus. Jos tokie žaidimai nestebino. Prisiminė mačius keturis paauglius ratu stovinčius ir spardančius nustipusią pelę. "Pamišėlių augintinis", prisiminė pamanius.

Užteks spoksoti pro langą. Žvilgtelėjo į laikrodį -- jau pusė aštuonių. Hmm. Panorama jau greitai. Lėja nuėjo į virtuvę, atsidarė šaldytuvą ir išsitraukė butelį alaus. Atsikišo. Išsivalys rytoj.

never sleep for it causes early death

Įdomus šiandien gauto spamo pavadinimas, su mintim, reiškias :)

Vakar aplankiau Village Voice ir Photo Galleries skyriuje radaug nuostabių nuotraukų iš New Orleano by Anya Kamenetz -- http://www.villagevoice.com/gallery/0620,kami_neworleans,73204,30.html. Nesvarbu, kad pati Kamenetz liūdnai pateikia savo gimtojo miesto likimą ir liūdnas miestiečių prognozes, kurios svyruoja nuo "lėto atstatymo" iki "keisto prisikėlimo prieš visišką pabaigą", nuotraukos veikia teigiamai. Atrodo, kad užfiksuotas būtent tas vientelis tinkamas momentas iš vientelės tinkamos pozicijos, vieninteliu tinkamu rakursu. Nuotraukos yra gyvos. Pastatai primena cyberpunkinius priemiesčius iš kokybiško žaidimo, žmonės vis vien atrodo laimingi, gyvenantys tarsi kiek pažengusioje Kuboje, o ponas meras ir agitacinis plakatas atrodo mieli.

Taigi

Taigi, paskaičiau vakarykštį post'ą -- labai jau daug sakinių prasidedančių žodžiu „taigi“; teigčiau tai geriau, nei daug „tipo“ arba „ta prasme“ :)

El Angel Exterminador

Taigi įvyko stebuklas :) Užvakar imdb comedy top 50, 14-oje vietoje pamačiau El Ángel Exterminador; prisiminiau, kad jau pora metų, kaip tokį turiu, tik negaliu pažiūrėti dėl english subtitrų nebuvimo (tiksliau neturėjimo). Filmo kalba ispanų, o šiosios mano žinios menkos. Internete, subtitles puslapiuose nebuvo; ieškojau tada emulėj, rasdavo, bet kitų filmų pervadintus. Ieškojau ne kartą, bet vis nesėkmingai. Taigi užvakar pamaniau, reikia dar kartą laimę išbandyti ir vėl paleisti paiešką (beje ten buvo emule-plus, užvakar ieškojau emule, bet ar tai svarbu, tinklas juk tas pats). Taigi parsisiunčiau dalį rastų failų -- ir, o stebukle, pusė jų teisingi. Taigi vakar dariau peržiūrą.

Taigi tuom tie siurrealistiniai filmai ir žavūs, kad bandant juos suprasti perkeliant veiksmą ir aplinką į kitą plotmę, dalis persikelia ir atrodytų puikiai tinka ir viską paaiškina, tačiau likusi dalis jau nebelimpa ir paaiškinimo teorija griūva; tas pats vyksta su pirma dalim, jei pritaikoma kažkam antroji. Belieka imti gabalus ir juos atskirai vienas nuo kito interpretuoti kaip atskiras mintis ir jau paskui jas jungti į visumą -- tačiau tai priveda prie kitos, kiek žmonių, tiek ir nuomonių problemos. Bet čia dar viena žavesio dalis. Pavyzdžiui šiame filme, kaip suprasti tas aveles, pradžioje pasirodžiusias po stalu ir atėjusias kritiniu momentu ir kaip paaiškinti gale matytą jų bandą? Gal čia inžinieriaus proto problema, kad jis bando visur įžvelgti ryšius bei sekas ir tragiškai žlunga susidūręs su specialiai susukta istorija, kurią bandant logiškai susidėlioti, susidaro paradoksai?

Ką gi, dar turiu pora A. Jodorowskio filmų, kuriuos po mėnesio kokio ir pažiūrėsiu; filmai tai ne kokie "The Librarian", varginančiai turiningi, daug per trumpą laiką nepažiūrėsi.

blogas

Jau antra savaitė neduoda ramybės įkyri blog'o mintis -- aš gi tokį prieš metus susikūriau ir jau vėl privalu kažką supostint. Tada iškyla klausimas, kurią gi užklydusią mintį išlieti blog'oje erdvėje. Taip bemastant prisiminiau kažkokio forumo žinutę, kur vartotojas skundėsi niekaip negalįs sugalvoti, apie ką daryti savo saitą/portalą (žinutė neatrodė noob); ir po kelių dienų apmastymų apturėjęs išganymą -- darys saitą apie tai, kaip sunku yra sugalvoti, kokį saitą daryti -- pavadinkim "apie creativity". Labai originaliai išsisuko iš susidariusios kleblios padėties, ką aš irgi darau, rašydamas apie tai, kad kažką reikia parašyti į seniai sukurtą, sudūlėjusį blog'ą. Pradžiai užteks :)

one more blogger?

so, the blog is set. what now?